Užsienio projektu dalyviai: „Tokiu galimybiu praleisti neverta!“

Mokytis, tobulėti, pakeliauti ir pailsėti nuo kasdienių paskaitų – kodėl gi reikėtų atsisakyti tokių progų? Studentavimo laikotarpiu tai ypač naudinga! Užsienio šalys, bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis, nuolat rengia įvairius projektus, kviečiančius dalyvauti įvairaus amžiaus žmones. Tai ne tik proga pagilinti savo žinias dominančia tema – tai iššūkis, kurį priėmę žmonės džiaugiasi neįkainojama patirtimi, kultūriniu pažinimu, naujais kontaktais facebook‘e bei gilesniu savęs pažinimu.

Vytauto Didžiojo universiteto studentai taip pat nepraleidžia progos susikrauti lagaminų ir išvykti į mokymus užsienio šalyse. Šįkart pakalbinsime trijų skirtingų projektų dalyvius, kurie papasakos savo įspūdžius.

Socialinės politikos IV k. studentas Eigirdas Sarkanas dalyvavo projekte BTM – Multilateral Training Course for newcomers in youth exchange Olandijoje. Sociologijos ir antropologijos II k. studentė Solveiga Skaisgirytė – Break a brick projekte Estijoje. Psichologiją studijuojanti Neringa Razbadauskaitė, Socialinės politikos studentas Karolis Lasys bei Marketingo vadybą studijuojantis VDU SA prezidentas Mindaugas Grigas kartu dalyvavo mokymo kursuose apie neformalųjį švietimą, kuris vyko Rumunijoje. Trys skirtingi projektai – trys įdomūs pasakojimai! O galbūt ne viskas buvo taip smagu? Skaitom interviu ir planuojam savo išvykas!

Papasakokite daugiau apie projektą.

Eigirdas:

Projektas vyko Olandijoje, Amersforto mieste. Mokymai buvo skirti jaunimo darbuotojams. Amžiaus cenzas nuo 16-ikos iki 60-ies metų. Pagrindinė esmė buvo išmokti rašyti projektus, būtent tokius, kad galėtum išsiųsti jaunus žmones į mainus, į seminarus įvairiausius, konferencijas, tuos pačius mokymus ir panašiai. Pats projektas vyko penkias dienas, bet aš iš viso buvau savaitę laiko.

Solveiga:

Projektas vyko Estijos sostinėje. Gyvenom savaitę laiko vienam viešbuty. Ten susirinko maždaug po 2-3 žmones iš aštuonių šalių. Turėjo dalyvauti devynios šalys, bet lenkai „susipliončino“ su dokumentacija, todėl vietoj jų paėmė dar tris lietuvius. Tai dėl šito netikėtumo aš ir patekau į šį projektą ir niekada nesigailėsiu. Projekto „Break a brick“ tema – jaunimas prieš socialinę atskirtį. Kalbėjome daug apie romų tautybės žmones, įvairias mažumas, aptarinėjome, kurios iš jų yra problematiškiausios mūsų šalyse, bandėme ieškoti alternatyvų, kaip tai sustabdyti. Buvo įdomu paklausyti patirčių iš kitų valstybių ir išbandyti save tokioj sacialinėj idėjų generavimo erdvėj.

Karolis:

Projektas vyko 2015 metų gruodžio 6–16 dienomis Rumunijoje, Poiana Negrii miestelyje. Buvo dalyvių iš 10 Europos Sąjungos šalių: Rumunijos, Bulagarijos, Portugalijos, Latvijos, Nyderlandų, Lenkijos, Kroatijos, Graikijos ir taip pat Lietuvos. Projekte mokėmės įvairių neformaliojo švietimo metodų, bendravom su dalyviais iš kitų šalių, keliavom į ekskursijas po apylinkės miestus, leidom laiką kultūriniuose ir teminiuose vakaruose bei turėjome galimybę patys gaminti naujus neformalios veiklos metodus remiantis mūsų pačių idėjomis, o pats projektas buvo būtent orientuotas į jaunimo neformalų ugdymą.

Kur tikitės panaudoti įgytas žinias ateityje?

Eigirdas:

Projektų rašyme, nes čia, Studentų atstovybėje, mes bandėm patys rašyti projektą, būtent jaunimo mainams, tą tarptautinį. Bet neteikėm jo, pasirinkom kitą kelią. Bet kokiu atveju, aš manau, ateity tą sukauptą savo medžiagą ir žinias bei įgūdžius tikrai panaudosiu rašant projektą ir, manau, tai bus artimiausioj ateity.

Solveiga:

Aš jas jau naudoju. Kiekvieną dieną, eidama gatve matau, kad ta problema egzistuoja ir kad reikia ją spręsti. Esu socialinių mokslų studentė, todėl ir per paskaitas, kai kalbame apie atskirtį patiriančias grupes, bandau pritaikyti įgytas žinias mokymuose. Galvoju apie alternatyvas, kaip aš galiu padėti tiems žmonėms, ir, žinoma, Studentų atstovybėje. Ten esu Socialinių reikalų komiteto narė, todėl bandydama organizuoti įvairius renginius, paskaitas ar socialines akcijas, mėginu atkreipti dėmesį iš vis daugiau gyventojų.

Karolis:

Žinias galėsiu puikiai pritaikyti įvairiose stovyklose ar jaunimo susibūrimuose, projektuose.

Neringa:

Studijuoju psichologiją, tad įgytos bendravimo žinios padės man geriau pažinti žmones, užmegzti geresnį kontaktą su jais. Įgyti neformalaus ugdymo įgūdžiai padės dirbant su vaikais ir juos šviečiant.

Mindaugas:

Taip, tikrai panaudosiu. Tiek gyvenimiškose situacijose, tiek darbinėse. Nes šios tematikos, kuriomis mokėmės, yra aktualios šiems laikams – nuo neformalaus ugdymo iki kitų kultūrų pažinimo ir supratimo.

Kas labiausiai patiko ir įsiminė?

Eigirdas:

Turbūt tas kultūrinis pažinimas, nes dalyvavo 16-ika valstybių. Aš manau, esmė ir buvo tas kultūrinis pažinimas, susipažint su įvairiausiais žmonėmis iš įvairiausių šalių. Kaip ir sakiau, tai buvo būtent projektas skirtas jaunimo darbuotojams ir amžius buvo būtent nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų, tai tu gali pakalbėt su žmonėmis įvairiausio amžiaus, kurių ir požiūriai skiriasi toje valstybėje. Buvo galima palyginti, nes iš valstybės buvo po vieną – du žmones. Iš Airijos, pavyzdžiui, buvo vienas žmogus vyresnis, kitas jaunesnis, tai irgi pamatai skirtingus jų požiūrius.

Solveiga:

Patiko tai, kad gyvendama ten, aš pamačiau, jog įmanoma egzistuoti tokioje bendruomenėje, kurioje žmonės yra absoliučiai tolerantiški, kurie kiekvieną dieną yra paslaugūs ir geros nuotaikos. Mes visi kartu visą savaitę išgyvenom tam pačiam viešbučio aukšte, kartu galėjom ir dirbti, ir pramogauti. Labai pasijautė tai, ko nepajausi savoje aplinkoje: namuose, universitete. Visada pastebi kokį neigiamą elgesį, o ten mes to neturėjom. Ir tada aš supratau, kad tai yra įmanoma.

Karolis:

Na, daugybė buvo įsimintinų akimirkų. Turbūt labiausiai įsiminė mūsų trijulės nakvynė Bergamo oro uoste, Italijoje, kai neradom nakvynės ir buvom priversti naktį praleisti ant oro uosto suoliukų. Taip pat klaidžiojimai 8-12 valandų po Bukareštą, net nenutuokiant kur esame. Šakočio gabenimas per Europą į Rumuniją, kelionė į Sučavą, kurioje netikėtai su grupele atradom katalikų bažnyčią ir joje giedojom su Rumunijos piliečiais. Kultūriniai projekto vakarai, kuriuose smagiai pristatėm savo šalį ir tradicinius užkandžius, dainavom tautines dainas ir stebėjom kaip kiti kolegos pristatinėjo savąsias gimtines. Pamatyti ir „paragauti“ rumuniškos kultūros bei, žinoma, rytiniai bei dieniniai pasivaikščiojimai po rumuniškus kalnus.

Neringa:

Labai patiko projekte dalyvavę žmonės, kurie buvo be galo draugiški, atviri, įdomūs pašnekovai. Susipažinau su mergina iš Azoros salų, kuri dirba mokytoja su specialų poreikį turinčiais vaikas ir ji pasiūlė atvažiuoti atlikti praktiką vasarą pas ją. Labai džiaugiuosi dėl to. Labai patiko, kad žaidėme daugybę įvairiausių žaidimų, kurie padėjo mums geriau susibendrauti tarpusavyje, išmokė komandinio darbo ir net padėjo labiau save pažinti. Dirbdami komandoje mes ne tik smagiai praleidome laiką, bet tobulėjome ir sugebėjome daug ko išmokti vienas iš kito. Labai patiko pristatyti savo šalį. Visiems labai patiko lietuvių virtuvė, atsivežėme net šakotį iš Lietuvos. Dainavome Gyčio Paškevičiaus dainą „Mano Kraštas“. Šokome lietuviškus liaudies šokius. Buvo labai gera pristatyti savo šalį. Tik išvažiavęs iš namų supranti, kaip smagu gyventi savo tėvynėje, pradedi vertinti labiau savo šeimą, draugus, kuriuos palikai. Smagu yra pakeliauti, bet dar smagiau ir turėti kur grįžti.

Mindaugas:

Viskas išties patiko. Nauja šalis horizonte, teko pažinti tradicijas ir papročius. Dalyvių buvo iš 10 šalių – tai puiki patirtis bei pažinčių praplėtimas!

Ar dažnai dalyvaujate užsienio projektuose?

Eigirdas:

Ne, tai buvo pirmas kartas. Iš tikrųjų gailiuosi, kad anksčiau nedalyvaudavau, nes universitetas teikia be galo daug galimybių. Ši galimybė sudalyvauti galima sakyti gavosi per kontaktus, bet universitetas teikia begalę tokių galimybių, teikia ir Studentų atstovybė. Buvo ir Rumunijoj projektas, artimiausias vėlgi vyks Rumunijoje. Reikia tik naudotis tokiomis progomis ir galimybėmis.

Solveiga:

Čia buvo mano pirmas projektas, bet tikrai tikiuosi, kad ne paskutinis.

Karolis:

Tokio pabūdžio projekte dalyvauju pirmą kartą.

Neringa:

Projekte dalyvavau pirmą kartą, tačiau mokykloje yra tekę dalyvauti metus mainų programoje USA, tarptautinėse stovyklose, Pasaulio Jaunimo dienose Brazilijoje.

Mindaugas:

Tai buvo mano pirmasis projektas, į kurį žiūrėjau labai atsargiai ir nedrąsiai. Bet dabar manau, kad tikrai ne paskutinis. Nes suteikiamos naudos yra neįkainojamos.

Kaip sužinojote apie projektą ir kas paskatino dalyvauti?

Eigirdas:

Man pasiūlė užpildyti prašymą Studentų atsovybės projektų koordinatorė. Aš jau buvau pamiršęs, kad pildžiau tokį dalyką. Tada gavau laišką, kad aš esu laukiančiųjų sąraše, ir jei kas nors nevažiuos, važiuosiu aš. Ir po dviejų dienų gavau laišką, kad esu atrinktas.

Dalyvauti mokymuose skatino noras pažinti. Kartais žmonės galbūt bijo per save perlipti, tai čia buvo tarsi išėjimas iš „komforto zonos“. Tu visą laiką nori, visą laiką žinai, kad gali sudalyvauti, nes iš tiesų tai yra labai paprasta. Tau finansuoja 90-100 proc. visų lėšų. Leidi pinigus tik savo reikmėms. Pati kelionė, patys mokymai tau nieko nekainuoja. Tave ir apgyvendina, ir pavalgydina. Ir būtent tas ir yra, čia aš perlipau per save ir sudalyvavau, nes dažniausias kompleksas žmonių būna, kurie nevažiuoja, tai anglų kalba. Daug kas bijo anglų kalbos. Ten žmonės lygiai taip pat nešneka puikiai angliškai, vien dėl to, kad jie irgi yra iš tos pačios Latvijos, Rumunijos ar kitų valstybių. Nereikia to bijoti, o tas „persilaužimas“ anglų kalbos įvyksta turbūt per vieną dieną. Tada tu pradedi netgi mąstyti angliškai. Nereikia bijoti.

Solveiga:

Apie mokymus sužinojau iš Projektų ir tarptautinių ryšių komiteto. Iš jų per Studentų atstovybę gavau pasiūlymą dalyvauti ir turėjau per kelias valandas apsispręsti. Viskas buvo apmokėta, o man buvo šaunu, kad toje srityje, kurioje aš jaučiuosi stipri, turiu galimybę dar labiau pagilinti savo žinias ir įgūdžius bei išbandyti save. Tokių galimybių praleisti neverta. Tikrai skatinu visus dalyvauti, nes tai yra nerealu. Dar nemačiau nė vieno žmogaus, kuris grįžtų iš tokio projekto ir nebūtų laimingas.

Karolis:

Draugė parodė, jog VDU Studentų atstovybė organizuoja atranką į šį projektą, taigi užsirašiau į atranką ir nuėjau.

Neringa:

Sužinojau per feisbuką. Paskatino dalyvauti tema – neformalus ugdymas. Norėčiau būti vaikų psichologe, dibti švietimo srityje, dėl to ši tema man buvo kaip tik. Taip pat labai patinka bendrauti su žmonėmis iš kitų šalių, sužinoti apie jų kultūrą, pristatyti savo kultūrą.

Mindaugas:

Sužinojau iš Studentų atstovybės projektų koordinatorės. Ir ji man pasiūlė, juolab, kad tematika labai naudinga esant organizacijoje.

Su kokiais sunkumais teko susidurti?

Eigirdas:

Gal iš pradžių ta anglų kalba ir buvo pagrindinis sunkumas, nes buvo daug vyresnių žmonių, galbūt net pusė. Tai juos suprasdavai šimtu procentų, bet kartais išreikšti savo mintis, ypač tas akademines, kurias esu sukaupęs, nes esu jau ketvirtame kurse, tai jas išreikšt angliškai sudėtinga. Bet vėliau pripranti, aišku pasinaudoji google translate‘u ir panašiai. O šiaip viskas buvo gerai, žinojau, kas kur kaip, kur eit oro uoste, kur važiuot. Buvo ta baimė, kad galiu pasiklysti ar nerasiu ko. Bet nereikia bijoti klausti. Olandai yra tokie žmonės, kurie vos ne už rankos nuveda.

Solveiga:

Iš pradžių šiek tiek buvo nejauku dėl kalbos barjero. Tačiau greitai ta anglų kalba „įsišaknijo“ pakankamai gerai, net pradedi galvoti angliškai. Tada supranti, kad viskas okei. Dar pradžioje buvo kultūrinis šokas dėl to, kad absoliučiai visi ten dalyvavę žmonės buvo virš trisdešimties metų ir jie nežiūri į tave neigiamai. Akyse tik pozityvūs dalykai. Negalėjau patikėti, kad visą savaitę nesutiksiu jokių blogų dalykų.

Karolis:

Sunkiausia buvo išlikti moraliam bei neišduoti savo įsitikinimų, vertybių bei širdies. Dieną ten viskas tikrai labai gražu, kultūringa ir faina, bet vakare, nusileidus saulei, prasideda „Europinės linksmybės“, kuriose lengvai gali iš žmogaus pavirsti į gyvulį. Vos pasibaigus vakarienei ant stalo sudunda penkių litrų talpos buteliai pilni vyno, jų tradicinės naminukės bei kiti gėrimai. Ir tuomet atsiveria langas į Europos kultūrą. Tai sunkiausia buvo, kaip minėjau, išlikti žmogumi, koks esi ir nepasiduoti raginimams bei kitų diskriminacijai negerti alkoholio, kai jo nevartoji išvis. Sunku taip pat buvo klaidžioti po Bukareštą 12 valandų, bet džiugu, jog radome kolegų, kurie prisijungė prie mūsų kaidžiojimų. Pradžioje taip pat sunku buvo persilaužti anglų kalbos barjere, bet po kurio laiko tai jau tapo labai lengva, net pamenu kaip su Neringa ir Mindaugu kai kuriais momentais nepajausdami pradėjome kalbėtis angliškai.

Neringa:

Labai nepatiko, kad viso projekto metu buvo daug geriama alkoholinių gėrimų. Buvau nustebusi, kai pamačiau kiek jaunimo visiškai nesirūpina sveika gyvensena. Susidarė įspūdis, kad žmonės nežino svaigalų sukeliamo žalingo poveikio jų sveikatai. Visoje Rumunijoje ypač jautėsi didelis alkoholio vartojimas. Teko matyti labai daug benamių, korupcijos, netvarkos. Grįžusi namo supratau, kad Lietuvoje yra žymiai geresnė situacija ir palyginus su Rumunija čia yra tikras rojus.

Mindaugas:

Gal pagrindinis sunkumas pirmomis dienomis buvo bijojimas save realizuoti. Tai, kad galbūt asmeninė anglų kalba yra silpna, bet po pirmos dienos šį faktą panaikinome. Na, o realiai sunkumas gal buvo vienas, bet taip pat ir linksmas. Išsikėlėm tikslą nugabenti sveiką šakotį, tai išties buvo sunku, kai turėjome du skrydžius, naktį oro uoste, visos nakties kelionę autobusu ir visad jį nešiojomės rankose. Bet mums pavyko!

Dėkojame visiems už atsakymus ir linkime sėkmės kituose projektuose!

Autorė: Julija Bajoraitė