Trijų merginų minčių sūkuryje

Taip greit vasarai prabėgus ir prasidėjus naujiems mokslo metams – vėlgi sugrįžtame prie pokalbių su savimi. Atrodo toks lengvas dalykas – juk kasdien daug galvojame, mąstome ir daugiausiai laiko praleidžiami būdami su savimi, tačiau gerai pagalvoti, ko norėtum savęs paklausti ir kaip ką atsakyti – visgi sunkus uždavinys. Ne vienas žmogus, kuriam teko pabuvoti tokioje situacijoje, yra sakęs, kad buvo išties nelengva, tačiau įdomu, kažkas naujo ir turintis savitą patirtį. Tad leidžiamės po šių trijų merginų interviu su savimi vingrybes… juk tai unikali galimybė apie žmogų sužinoti daugiau. Lai mintys kalba pačios už save!

 

AUGUSTINA MIŠEIKAITĖ

 Vienos iš didžiausių silpnybių – ryškios, spalvotos kelnės/pėdkelnės, šokoladas ir laikrodžiai

  • Nevalgo cepelinų, kugelio, šaltibarščių, bulvinių blynų – dažnai dėl to išgirsta: „Ką tu valgai iš viso? Visai ne kaip lietuvė“
  • Šūkis, kuriuo vadovaujasi: „Kaip šauksi – taip ir atsilieps“
  • Vietoj alkoholio renkasi šokoladinį pieno gėrimą „Miau“
  • Mėgstamiausias filmukas „Liūtas karalius“

 

Ar įsivaizdavau, jog mokysiuosi Vytauto Didžiojo universitete ir studijuosiu biotechnologiją?

Visų pirma, niekada per daugiausiai negalvojau, jog čia įstosiu ir mokysiuosi. Nuo vaikystės svajojau tapti veterinare, maniau, kad pavyks ten įstoti ir išsipildys didžioji vaiko svajonė. Tačiau, skelbiant jau pirmojo etapo stojimų į aukštąsias mokyklas rezultatus, supratau, kad visgi toji svajonė apleido mane. Atrodė, jog lyg tyčia būtent tais metais visi užsimanė stoti ten, kur aš norėjau, nes anksčiau tokio konkurso ten nebūdavo.  Biotechnologiją irgi buvau parašiusi kaip galimą variantą, tačiau dar nebuvau gerai pasigilinusi, kas tai per specialybė. Tad pamačiusi kvietimą studijuoti ją Vytauto Didžiojo universitete ne per labiausiai šokinėjau iš laimės. Tačiau dar prieš stojimų rezultatų skelbimą sau sakiau: „Kaip lemta, taip lemta. Kur įstosiu, vadinasi, taip buvo lemta.“ Taigi prisiminus savo žodžius nutariau pabandyti „surizikuoti“ – įstoti ir mokytis čia. Ką galiu dabar pasakyti, prabėgus pirmam kursui, prasidėjus antriems mokslo metams, aš bent kol kas tai tikrai nesigailiu savo „surizikavimo“. Nors studijos nėra iš lengviausių, bet užtat įdomios, nenuobodžios. Darbas laboratorijose su baltais chalatais iš viso verčia jaustis tiesiog pakylėtai! O ir kalbant apie pačią universiteto atmosferą – nežinau, ar kur geriau, laisviau, drąsiau dabar besijausčiau!

Kokia yra mano atmintis?

Gan greit ir gerai įsimenu datas, skaičius ir turiu vaizdinę atmintį. Kai reikia mokytis ar ką nors įsiminti, tai man geriausias būdas būna tai daryti žiūrint tiesiai į lapą su informacija. Truputį pažiūrėjusi į jį ir vėliau užsimerkusi – aš tiesiog matau prieš tai matytą vaizdą, visą tą informaciją. Dar net dabar puikiai prisimenu, kaip kas atrodė 9-os klasės biologijos vadovėlyje („Žmogaus biologija ir sveikata“). Pamenu, jog tema buvo apie raumenis – dešiniajame knygos atvertimo puslapyje buvo parašyta apie miofibriles, raumenų rūšis, pamenu paveiksliukus, spalvas, o temos seka buvo 2.4. Žinau, kad tai gali beprotiškai skambėti, bet tokia jau ta atmintis, jei netikite – patikrinkite!

Ką aš labiausiai vertinu žmonėse?

Ogi labiausiai vertinu žmogaus nuoširdumą, sąžiningumą, kai gali atvirai ir normaliai pabendrauti su juo; supratingumą ir vertinimą; sugebėjimą pozityviai mąstyti, įžvelgti teigiamus dalykus, neapkraunant tiek aplinkinių, tiek pačio savęs sunkiomis ir negatyviomis mintimis; labai vertinu ir sugebėjimą laiku ir vietoje pasisakyti, nes jei ne vietoje ir ne laiku pasisakyta – tai jau žmogus krenta mano akyse, o nukritus bent kartą sunkiai bepakils arba visai nepavyks jam to padaryti.

Kokią magišką galią norėčiau turėti?

Jeigu iš kur nors tik atsirastų kokia nors galia pas mane… Jei galėčiau rinktis, tai rinkčiausi skraidymą! Žiauriai būtų smagu laisvai sklandyti danguje kaip paukščiui, kur nori keliauti!

 

Raimonda Smailytė

 

  • Dievinu bulvytes
  • Tikiu vienaragiais
  • Mėgstu įkvepiančius žmones
  • Pats maloniausias garsas – lapų traškesys
  • Viską užsirašinėju ir saugau

Ilgai galvojusi nuo ko pradėti, nusprendžiau – nuo to, kas daro mane laiminga. Myliu gyvenimą! Dabar sėdžiu savo pamėlynavusiame kambaryje, spaudinėju išsimėčiusias raides ir taip gera viduje.. Aplink mane daugybė unikalių žmonių, dienotvarkę spaudžia veiklos perteklius ir net jei kartais apima šioks toks bejėgiškumas.. aš juo mėgaujuosi! Nes jaučiu, kad gyvenu.

Visada norėjau būti asmeninis spyris į sėdimąją, tad naudodamasi proga tikiuosi ką nors įkvėpti šia nerišlia rašliava. Vis galvoju – kaip svarbu būti ištikimam sau. Daryti tai, ką nori, bandyti siekti užsibrėžtų tikslų. Ne kartą taip sakė dėdės iš televizoriaus, ne kartą apie tai rašė ir tetos žurnaluose. O kas iš to, jei perskaitęs motyvuojančią žinutę toliau sėdi apsikabinęs išmaniąją dėžutę ir švaistai savo laiką? Ir guodi save, kad nuo pirmadienio tai bus kitaip! Ir ką gi pakeičia tas pirmadienis? Arba pirmoji mėnesio diena? Ir vis dėlto koks nesavanaudiškas poelgis penėti tinginį SAVO laiku! Jei jautiesi nelaimingas – nebijok pokyčių, tinginiui skirk dietą ir siek tikslų. Nebent Tave jis džiugina, tuomet tingėk toliau.

O šiuo metu mano galvoje blaškosi koks tūkstantis su trupučiu minčių ir atrodo, kad tiek daug visko dar noriu parašyti! Apie tai, kaip per pastaruosius dvejus studijų metus pasikeičiau, kokių planų turiu ateičiai, ką šiandien produktyvaus nuveikiau, koks nuostabus maistas yra bulvytės arba koks juokingas žodis yra „prizas“. Įsivaizduokite, su šia painiava turiu gyventi. Bet juk taip gera!

 

ŽYDRŪNĖ RUKUIŽAITĖ

 

  • Nemoku gaminti, bet labai mėgstu maistą
  • Žadintuvą visada statausi valandą prieš tai, kada man reikia iš tikrųjų keltis, nes dievinu 5-ių minučių žadintuvo atidėjimus
  • Dauguma teigia, kad mano juokas kaip banginio ar kaip sirenos
  • Labai nemėgstu, kai žmonės vėluoja

 

Ar erasmus’as gali pakeisti gyvenimą?

Ir taip, ir ne. Jei manai, kad išvažiavęs į erasmus’ą tavo likęs gyvenimas Lietuvoje kardinaliai pasikeis, kad nebeturėsi tų pačių draugų, šeima tavęs nė velnio nesupras ir kad nebus mielas tas gimtasis kraštas – tai iš savo patirties sakau, kad taip būna tikrai ne visiems. Draugus prarasi tik tuos, kuriuos ir taip anksčiau ar vėliau būtum praradęs – erasmus’as tokiu atveju lieka tik pasiteisinimu. Šeima tavęs nesupras, nors ir šiaip juk retai kada supranta, tai nereik iš to daryti tragedijos. O tai, kad nepasiilgsi Lietuvos ir norėsi grįžti ten, kur praleidai pusę metų, tai tam yra labai geras posakis: „visur gerai, kur mūsų nėra“. Tiesiog patys mes turime rūpintis savo gerove ir ne joks seimas ar prezidentė, bet mes patys esame atsakingi už tai ką ir kiek turime.

Kai buvau maža, kaip įsivaizdavau 21 metų merginą?

Kai dar mėgau karstytis medžiais, statyti smėlio pilis, visada tyliai pavydėdavau vyresnei kaimynei ir svajodavau kuo greičiau užaugti. Vyresni kiemo vaikai atrodydavo tokie visiškai savarankiški ir nepriklausomi, jie neturi duoti ataskaitų tėvams kur ir su kuo buvo, gali parduotuvėje už kišenpinigius pirktis ką nori. Na žodžiu, tada labai pavydėdavau jiems ir galvodavau, kaip bus fainai, kai būsiu nepriklausoma ir mama neklausinės su kuo ir kur buvau, nelieps miegoti pietų miego ir panašiai. Tačiau dabar kai esu būtent tokio amžiaus, kai į mane kartais tos mažos mergaitės, kuria kažkada ir pati buvau, kreipiasi teta, tai kartais net ir pasiilgstu tų mamos skambučių su klausimais ką veikiu ir kaip man sekasi, pasiilgstu to jausmo, kai nereikia tau dėliotis savo biudžeto, kad turėtum pinigų sumokėti už bendrabutį, maistą ir dar kelionę namo. Ta neapsakomai didelė nostalgija tikrai aplanko, kai pagalvoji apie pietų miegą, dėl kurio dabar atiduotum viską, o tais laikais, tai būdavo didžiausia bausmė..

Kokias savo ydas norėčiau pakeisti?

Perdėtą emocionalumą ir nemokėjimą atsiriboti nuo menkų problemų. Esu toks žmogus, kuris visada viską labai ima į galvą. Kartais gali atrodyti, kad aš net neišgirstu kitų sakomos kritikos man, bet aš visada tai išgirstu ir po to šimtą kartų dar pergalvoju kas buvo ne taip. Tiesiog dažnai apkraunu galvą tuo, kuo tikrai nereikėtų. Jei kas nors nepasiseka aš labai kremtuosi ir daug galvoju ką galėjau daryti kitaip, o kitas žmogus tokioje situacijoje tiesiog nesureikšmintų ir bandytų dar kartą, kol pasiseks. Labai norėčiau išmokti į viską žiūrėti daug paprasčiau ir tikrai nuoširdžiai tikiuosi, kad man tai pavyks!

 

Na ir kaip, patiko? Man pakeliauti po žmonių vidų, jiems patiems pasakojantis, išties įdomu. Sužinai įvairių dalykų, ko paprastai galbūt niekada nesužinotum ir net apie tai nepagalvotum. Nežinau, kaip Jums, bet man po to kyla skirtingų minčių. Kartais net pati pradedu mąstyti, tai visgi ko norėčiau savęs paklausti? Tad šįkart tiek. Gražaus Jums rudens, produktyvios mokslo metų pradžios ir lai mintys liejasi laisvai!

Evelina Stepšytė

Skip to content