Liko laukti tik metus – Sūpynės festival
Laukimas truko visus metus, o keturios jubiliejinio festivalio Sūpynės dienos prabėgo nepastebimai greit. Tačiau laukti buvo verta. Prasidėjusios nuo mažo festivalio, šiemet išaugusios iki dešimties metų Sūpynės ir vėl kvietė pasisupti į jau gerai pažįstamą Pakretuonės mišką. Į festivalį keliaudama ketvirtą kartą praleisti geriausias metų dienas tarp samanų, tyro miško oro, stingdančių ir kūną virpinančių muzikos garsų, tarp džiugiai gražių žmonių jau žinojau ko tikėtis, tačiau džiaugiuosi galėdama atrasti tai, kad privertė Sūpynėse pasjusti tarsi pirmą kartą. Gerąja prasme žinoma. Dešimt metų Sūpynėms – dešimt atsiminimų.
- Kelionė. Išvykome ketvirtadienio rytą, todėl skubėti niekur nereikėjo. Kelionė kaip visada dalis pačio festivalio. Pažįstami keliai, Labanoro giria kvepianti artėjančiu festivaliu. Ištrūkti iš darbų, iš miesto dulkių ir keliauti į magišką mišką – jau vien tai žavi ir verčia nekantriai laukti visus metus. Nurodų tikrai netrūko, nors kelią jau ir taip puikiai žinojome. Eilių nebuvo, apsauga itin draugiška, tad festivalio pasitikimas – puikus! Nežinau ar mums taip pasisekė, ar patys buvome protingi turėdami galimybę festivaliui pasiimti keletą laisvų dienų ir atvykti dar visai tik tik prasidėjus Sūpynėms, tada nei eilės nei pikti žmonės nesukelia jokių problemų. Festivalio naujovė vykstantiems traukiniu muzika ir šokiai jame. Visai kyla noras, jei tik vyks kitais metais, keliauti traukiniu.
- Aplinka. Miško paklotė, draugiški ir tvarkingi kaimynai, ežeras, samanos, miško takeliai, kurie dieną nudrieksti saulės spindulių, naktimis pavirsdavo į šviesomis apipintus tunelius į muzikos erdves. Gražu, gaivu, nieko netrūko. Jau neįsivaizduoju Sūpynių kitur, negu vyksta dabar. Magiška vieta.
- Muzika – tai dėl ko vyksti į festivalį. Dešimtosios Sūpynės sukvietė visą gvardiją Lietuvos ir užsienio muzikinių karių. Keturios scenos – Low, Less, More ir High užkariavo lankytojų širdis ir kūnus. Ketvirtadienio šokiai po High scenos tentu, ekspermentiški Less scenos virtuozai, tarp miškų pasiklydusi Low scena bei festivalio karalienė More scena. Buvo visko, buvo daug, bus ką prisiminti. Labiausiai laukti LIVE pasirodymai, kurių tikrai netrūko. Function ir Xosar atlikti LIVE pasirodymai parodė ką reiškia More scena. Greta jų ilgai lauktas Ben Klock ir Ryan Elliott pasirodymas, kurį galima vadinti penktadienio numeris 1! Gyvas Mesijaus pasirodymas parodė, kad lietuviški garsai nusipelno plojimų. O kur dar visi kiti – Less scenoje tikėtai sužavėjo Inga Copeland ir jos LIVE pasirodymas. Kiekvienas rado savo favoritą, kiekvienas pasinėrė į savo muziką. Be žodžių, nes muzikai nereikia žodžių, muzikai užtenka jausmų.
- Kitas krantas. Ar pasiteisino naujas reikalas Sūpynėse ar ne, bus matyti kitais metais, kuomet kitas krantas išliks arba tyliai pradings. Keliaujančių gan nepigiais laivukais iš vieno kranto į kitą neatrodė itin daug, o ir itin visų mėgstamas lieptas prie Less scenos tapęs prieplauka nebuvo tinkamai išnaudotas. Gi tokie geri prisiminimai iš ankstesnių metų ant šio liepto pasitinkant saulę… Pliusas, kad buvo galima atvykti diena ankščiau ir įsikurti kitame krante, tačiau tuo pasidžiaugė tik keliolika palapinių gyventojų.
- Vizualizacijos. Dieną stūgstančios vandenyje ar ore, naktį gamtai suteikė magijos. Begalės nuotraukų su naktyje šviečiančiais geometriniais šviesų labirintais tik įrodo, kad šiemet vizualizacijos gauna didelį pliusą. Eiti pasivaikščioti palei ežero krantą, keliauti nuo Less scenos link Low, buvo tikras malonumas. Naktis, šviesos ir magija ir beprotiškas grožis. Vanduo, oras, medžiai ir galiausiai scenos tapo šviesų vizualizacijos pagrindu. Užsimerki ir vis dar matai…
- Tvarka. Esu buvus ne viename ir ne penkiuose festivaliuose, todėl galiu drąsiai teigti, jog tokios tvarkos dar nemačiau. Miškas atrodė tarsi nepaliestas žmonių rankos – susirinko arba labai tvarkingi ir mišką mylintys žmonės, arba festivalio savanoriai savo darbą atliko labai gerai. Kultūringi žmonės, kultūringa aplinka ir labai švarus festivalis.
- Žmonės. Kaip ir kasmet – gražūs, spalvingi, su šypsena veide, akiniais nuo saulės visa parą, draugiški bei rodandys meilę ne tik festivaliui, bet ir vieni kitiems. Bet to ir susirinkome išreikšti meilę tam, ką mylim. Gerą techno ir žmones.
- Miško atradimai. Nežinau kaip kiti, bet mes mėgstame mišką ir jo gėrybes. Atvykome ne tik į festivalį, bet ir ištrūkome į gamtą. Nueiti kilometrai klaidžiojant po mišką, pririnktos smilgos su suvertomis žemuogėmis, galybė mėlynių bei netikėtai rastos voveraitės, kurios praturtino mūsų vakarienę. Kas gali būti geriau nei katik iš miško parsinešti grybai ir iš jų pagaminta garuojanti vakarienė. Civizilizacija miške.
- Oras. Prieš festivalį kasdien po keletą kartų tikrinome orų prognozes. Nei kiek jos nedžiugino, todėl vietoj trumpų suknelių, šortų, maudymosi kostiumėlių paskutinėmis dienomis lėkėme ieškoti botų, lietpalčių ir šiltų megztinių. Bet lietaus taip nei lašo ir nebuvo, vėsa nuo ežero net buvo maloni, o gaivus oras džiugino einant nuo Less scenos link More scenos, kur saulė ypatingai vertė atsidengti kojas ir mėgautis šiluma. Nežinau su kokiais orų dievais organizatoriai sudarė velnišką sutartį, tačiau jei galite, darykite taip ir kitąmet.
- Laukimas. Dar tik pirmadienis, dar sunku suvokti, kad Sūpynės baigėsi. Širdutė dar plazda, rankutės dar kilnojasi nuo techno garsų mintyse, į darbą eiti sunku, norisi viską pratęsti… Bet kas mums žemiečiams belieka – laukti metus ir gyventi prisiminimais. Prie gerų dalykų greit priprantama, todėl jais reikia mėgautis!
Autorius: Roberta Remeikaitė