Laisvė?
Kaip ir kiekvienas šio amžiaus žmogus, nesvarbu, didis lyrikas ar nesuprastas menininkas, taip ir jaunasis dvidešimtmetis poetas X, sirgo kažkokia nepaaiškinama, o galbūt ne visoms kvėpuojančioms būtybėms suprantama liga. Jis nebuvo toji išimtis, kuri turėtų patvirtinti taisyklę. Deja. Tai buvo čionykštė pseudointelektualų, mokančių skaityti jaunuolių liga, „Dievo sindromas“, panašus į tą, kuriuo pulsavo Nyčė. Idėja, jog būtent „tu“ esi laisvasis pasaulio protas, būtent tavo mintys, idėjos, galvos skausmas yra ateitis. Šis skaudulys priverčia kiekvieną vaikėzą bent trumpam pagalvoti apie savižudybę ir būtent tai yra šios kartos vaikų liga. Jie visi yra tragiškai kankinami ne ko kito, o savų minčių srauto. Iš dalies tai yra gelbėjimasis nuo beprasmybės, savo gyvenimo šerdį paverčiant kančia. Ironiška, bet neretai laisvė apriboja labiau nei kas kita. Taip nutiko ir šiai poeto X kartai. Ir nesuprantu nei aš, nei jie patys, ar tai tikra, ar ne.
Taip tą lietingą rugsėjo vidunaktį kentėjo ir minėtasis jaunasis rašytojas. Kodėl? Vienas Dievas težino. Kaip sunkiai – žinojo visi. Skausmas buvo jo darbas ir jo gyvenimas, nors tai ir skamba neįtikinamai. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis šio amžiaus poetas, taip ir šis, tą klastingą rugsėjo vidunaktį užsikūrė iš proto varančią cigaretę. Užuovėja, kurioje jis bandė slėptis ar nuo lietaus, ar nuo savo minčių, buvo tamsi, šlapia ir kvepėjo degtukais, tai buvo jo sfera, nes tokia buvo ir jo siela. Tačiau kad ir koks drąsuolis, tamsos mylėtojas buvo poetas X, mintims nutilus išgirstas šnaresys kiek sudrebino ir jo cigaretę:
– Tavo metų tokių per dieną surūkydavau gal penkiasdešimt, nes norėjau pamažu numirti.
Būtent tokia tylos destrukcija pasirodė derama tam, kad ne su daug kuo bendraujantis poetas X nuspręstų pasidalyti tyla su senstelėjusiu, papilkėjusios odos ir plaukų, tačiau pakenčiamai išsilaikiusiu, ponuliu Y. Jis tęsė:
– Ar pavaišinsi nepažįstamąjį viena tokių? Gerą tabaką atskirčiau ir būdamas šešias pėdas po žeme, o dabar tokio reta.
Poetas X atsainiai padavė ponuliui Y savo rinktinių suktinių. Abu nepažįstamieji mėgavosi tabako ir mėnulio harmonija. Naktis, lietus, cigaretės, atrodo, kad gyvenimas negali būti gražesnis… Ir nebuvo. Bent jau tiems nepažįstamiesiems. Nepaisydamas patenkinto prašymo, ponulis Y toliau sėkmingai trukdė poeto X ramybę:
– Žinai, tai pražudė visą mano kartą. Rūkymas, va šis mažas pakvaišimas, ir tave pražudys, aš suprantu, tai vis tas prakeiktas simbolizmas… laisvė, nepriklausomybė, revoliucijos, bohemiškas gyvenimas. Visa tai šūdas. Esi girdėjęs apie plaučių vėžį?
Po klausimo stojo tiek vieną, tiek kitą naktibaldą kausčiusi tyla. Ponas Y ilgai nesulaukė jokios žodinės reakcijos iš poeto X. Vyko tai, ką tik su gailesčiu būtų galima pavadinti bepročio monologu. Tačiau jaunasis poetas X turėjo silpnybę senajai kartai, todėl situacija pasikeitė:
– Esu girdėjęs, tamsta, kad ir kaip šokiruojančiai tai gali skambėti jūsų žilai galvai. Bet matot, pats tamsta paminėjot, ,,pamažu norėjau mirti“. Tai lėtinė mirtis ir ne joks simbolizmas. Esi toks nepatenkintas savo gyvenimu, jog po truputį save žudai, nes esi per didelis bailys ir egocentrikas, kad paprasčiausiai nusižudytum. Viens du ir viskas, tu pelenas ar dulkė, visų pamirštas. Gi kiekvienam baugu apie tai pagalvoti. Todėl vėliau ieškai tokio preteksto kaip priklausomybė ar dar koks mėšlas, nes visiems gėda pripažinti, kokie iš tiesų bailiai jie esą. Ar ne tiesa?
Ponas Y nesitikėjo tokios žodinės reakcijos į savo priekabes. Vyriokas buvo įpratęs prie jaunų žmonių abejingumo ir užgaulių, mat buvo daug matęs ir patyręs. Tačiau prie šio reiškinio, mąstančio jauno žmogaus, įpratęs jis nebuvo. Ponulis Y nustebo, jog viskas, kas tame vaikyje buvo epochinės reikšmės, buvo kitoniška ir nestabilu, ir tai jam labai patiko. Šie du keistuoliai pajuto tvirtą, abipusę, juos vienijusią kančią. Galite galvoti, ką norite, bet iš tiesų taip ir buvo, jie kentėjo kitaip (labiau) nei šio amžiaus žmonės. Įsišnekėję naktinėtojai susipažino vienas su kitu, kalbėjo apie meną, literatūrą, gyvenimą. Jie surūkė daugybę cigarečių, pokalbis išsivystė į gilesnį ir išsamesnį, iki tol, kol poetas X neuždavė lemtingo klausimo:
– O kaip taip išėjo, jog toks žmogus, kaip tamsta, atsidūrėte šiame skersgatvyje vidury nakties ir dar be cigaretės dantyse? Gi aiškiai matyti, jog esate ar bent jau buvote didis šio proceso fanatikas.
Šis, iš pirmo žvilgsnio nuobodus jaunuolio klausimas, padarė stebėtinai didelę įtaką jųdviejų naktinėms diskusijoms. Iš ponulio Y akmeninės reakcijos ir ilgos tylos buvo galima manyti, jog tai ir viskas. Tai šios stebėtinai įdomios pažinties pabaiga. Galų gale, kai pasidarė taip tylu, jog, rodos, galėjai išgirsti atsakymą į klausimą, kodėl dangus verkia, ponulis Y prabilo:
– .. Aišku, Aukštojoj jums dėsto istoriją ir, kaip minėjai, esi jos mylėtojas, bet tai, ką skaitote ir mokotės kaip beveidžius, sausus faktus ir statistiką, nepalieka gilios vertės. Papasakosiu istoriją, kuri tau, mielas poete, bus tiesioginė istorinė transliacija, suprasi tikrą savo gyvenimo ir laisvės kainą, ką tuo metu, kai aš buvau jaunas, reiškė kurti.
Poetas X suglumo. Šis ,,kietuolis“ staiga pajuto savo širdies traškėjimą, delnai sudrėko. Tik klausimas kodėl nedavė ramybės. Manau todėl, kad pirmąkart gyvenime jis iš tiesų suvokė savo kančios beprasmiškumą, sintetinį pradą ir tai, dėl ko visa jo karta gali jausti gėdą prieš mirusiuosius. Ponulio Y akyse nutviskęs skausmas pasirodė tikras, o vaikio išsigalvotas ir beprasmis. Jis tylėjo, o ponulis Y iš lėto, pavandenijusiomis akimis ir nuo cigarečių apsivėlusiu balsu pradėjo pasakoti…
***
Tai buvo devintojo dešimtmečio vidurys, man buvo dvidešimt. Patrakęs, daug parako subinėj turintis vaikėzas, visi mes tokie buvom. Nekirpau plaukų, auginausi juos tik todėl, kad panervinčiau universiteto docentus, nešiojau džinsus ir grojau roko grupėje, kas gali skambėti banaliau. Žiūrint į faktus galima suprasti, jog buvome pavergti ir praktiškai nieko negalėjome daryti be sutikimo „iš viršaus“, bet, nepaisant to, mūsų sielos turėjo visą trokštamą laisvę. Mes buvom tas vėjas, pustantis lapus laukuose ir Kremliuje.
Įpusėjau antrą kursą universitete, bet apie mokslus negalvojau, matai, prasidėjo roko maršai ir Sąjūdis ant nosies, tad mes su Makaru, tokia buvo mano geriausio draugo pravardė, jautėme polėkį dalyvauti. Tokį stiprų, jog dėl jo susipykęs su tėvais gyvenau Makaro garaže gal keturis mėnesius, ir šiandien prisimenu tėvo ir savo pokalbį:
– Aš pavargau nuo jūsų visų baimės ir aiškinimų man ir kitiems, kaip jie turi gyventi savo gyvenimą. Niekas nesikeičia, nes niekas nieko nekeičia.
Susierzinęs prabilo tėvas:
– Ką tu savo manymu gali pakeisti, piemenėli. Siaubo nematęs. Ką tu išvis žinai apie sistemą ir apie gyvenimą. – Užsirūko. – Apie sistemos gyvenimą. Man juokinga tavęs klausyti. Bet ir baisu, nes su savo elgesiu gali sušikti viską, dėl ko su motina taip stengėmės.
– Dėl ko, dėl komunizmo? Dėl nuostabaus ir laisvo gyvenimo? Dėl to, kad dėdė gyvena Vakaruose, o mes įstrigom čia. Nieko jūs nesistengiat, net neapsimetat. O gal tiksliau vien tik tai ir darot.
Tėvas trenkė rankom į stalą, mane trumpam nutildęs. Pamenu, kaip tą vakarą mano kraujas virė, tiesiogine prasme, buvau piktas ir nusivylęs, išsigandęs ir sutrikęs.
Tėvas:
– Tau darkart reikia priminti, kas čia įvyko? Nes savo romantizmo pilnu protu pamiršai, kaip mąstyti? Rašyti nebegaliu taip, kaip noriu, nes jie visur Vakarų propagandą mato. O į kalėjimą dar neuždarė, nes laiku meluot pradėjau. Taip garsiai ir taip dažnai, kad galiausiai jie manim patikėjo. Tu manai aš tuo tikiu, manai mama tiki? Kodėl kas vakarą klausom Bitlų ir Rolingų? Nes tai esam mes.
Ir nepaisant visko vis tiek sakai, kad nori pakeisti sistemą, – nusijuokia, – nori pakeisti pasaulį. -Besišypsodamas išpučia dūmus. – Prieš bandydamas pakeisti pasaulį tu turi suvokti, jog tu, tu pats esi jo dalis. Negali stovėdamas viduje matyti, kas vyksta išorėje.
Šie jo žodžiai skambėdavo mano galvoje kaskart, kai pradėdavau bijoti, bet keista, tai mane dar labiau skatino, aš taip norėjau laisvės, jog atrodė, kad geriau mirsiu nei būsiu pavergtas. Nesijuok, buvau ir likau pasmerktas romantikas. Muzika, džinsai, vėliau Sąjūdis, taip mes siekėm laisvės, nors ironiška, kad niekada gyvenime daugiau nesijaučiau toks laisvas, kaip tada, kai faktiškai jos nebuvo.
Po barnio su tėvais pabėgau pas draugą, tą patį Makarą, kurį minėjau anksčiau. Įsirėžusi diena mano, dabar jau žiloje, galvelėje. Pamenu, rūkydamas ėjau gatve, išgirdau triukšmą, pradžioje negalėjau suprasti, kas tai. Numetęs nuorūką pradėjau bėgti garso link ir prie gatvės kampo mane sustabdė vaizdas.
Keturi milicininkai su lazdomis tranko mergiūkštę, kuri dažais ant sienos piešė paukščius ir užrašą, dar ir šiandien atmenu: „Skrenda tie, kurie yra laisvi“. Paaugliškas romantizmas ir laisvės suvokimas, bet tada tai buvo vienintelė laisvė, kurią galėjai pajusti.
Milicininkai nutempė kruviną, sąmonę praradusią merginą. Aš norėjau jai padėti, norėjau padėti labiau nei troškau kvėpuoti, bet mane stabdė baimė. Vidinė kova ir neapykanta, nesupratau savęs, kodėl neišdrįsau padėti merginai ar tiems, kurių bijojau. Pradėjau drebėti iš įniršio ir pravirkau kaip kūdikis. Verkiau dėl merginos, dėl pasaulio, jo negandų, dėl to, jog jie sužalojo tai, kas negali būti pavergta ar įkalinta, tai, kas yra tavo širdyje…, kalbu apie tą tikrąją sielos laisvę, vaiki.
Pamenu tą vakarą, kai su draugu surūkėm tiek tabako, kad ir dabar prisiminus pykina, kalbėjom apie būsimus koncertus, laisvą Lietuvą… Džeržginau gitarą ir labai bijojau. Pamenu pokalbį su Makaru:
– Žinai, seni, aš tau prisipažinsiu: aš bijau, bijau be proto. Kartais taip bijau, jog būna sunku prisiminti, dėl ko mes tai darome.
Draugas kiek pyktelėjęs, stengėsi man priminti:
– Dėl ko? Dėl laisvės, būtent dėl to, kad visa tai jie draudžia, dėl to, kad geriau kovoti, nei sėdėti patogiai sovietiniame fotelyje ir pasyviai, atbukusiai viską stebėti. Va, kaip tėvai daro. Žinai ką, aš netikiu tuo visu jų sapaliojamu mėšlu apie tai, kaip jie myli džinsus, roką ir laisvę. Jiems gerai, jie prikerpėjo prie prakeiktos sistemos ir nebeįstengia mąstyti laisvai, apie tai, koks gyvenimas galėtų, turėtų būti.
Dvi ištisas savaites ruošėmės koncertui, universitete kažkas nutekino informaciją apie mūsų veiklą, sulaukiau labai daug perspėjimų ir grasinimų, pastebėjau, jog mane pradėjo sekti, tėvai gavo įspėjimą dėl manęs, mano padėties Aukštojoj. Tuo metu buvo labai sunku. Pamenu, kelioms dienoms likus iki viešo koncerto mes keliese su aktyvistais Makaro garaže surengėm mažą koncertą, po jo grįžtant namo mane baisiai sumušė, baigę savo kruviną darbelį tie šešėliai man pakuždėjo: „Jei dar nusikalsi, būsi lavonas“. Mat kūryba buvo nusikaltimas. Niekaip negalėjau suprasti, kaip mane, eilinį studentą, pradėjo persekioti saugumas. Tačiau tai manęs nepalaužė, aš toliau rašydavau dainas, burdavau aktyvistus ir grodavau. Makaras taip pat nepalūžo, nors ant jo veidelio niekad nebuvo matyti mėlynių ar subraižymų.
Minėti roko maršas, koncertas ir visa kita buvo stebuklas, nežinau, kaip kitaip apibūdinti. Prieš ir po koncerto visi dainavom himną, nebe keli aktyvistai, o tūkstantinė minia. Neapsižliumbti tada buvo iššūkis. Tai buvo viskas, ko galėjau norėti, tai buvo mano laisvė ir niekas negalėjo jos atimti. Grasinimas dėl šio koncerto ir mano gyvybės neišsipildė, tačiau mane sučiupo KGB. Turėjau pasakyti kažkokius vardus, vietas ir laikus visokiausių aktyvistų rengiamų protestų, tarp kurių buvo ir mūsų koncertai. Tylėjau kaip tyli kapai. Pamenu, neiškentęs mano tylos pareigūnas niekinamai iš manęs šaipėsi:
– Nepasiduodi? Didysis revoliucionierius, tiesa? Kiti nepražus, būk ramus, jie neskęsta. Pražūsi tu, nes tu gyveni jausmais, o ne protu. Didysis romantikas, žmonių sielų žinovas, manai, kas nors tiki tokiais kaip tu? Juokiasi nusisukę, štai tavo vidinė laisvė. Žmonėms reikia kažkuo tikėti ir jie tiki tokiais kaip tu, pasmerkti vargšeliai. Tokius lengva valdyti. Studijuoji, tėvai turi darbus, ko tau dar reikia?
Įsiutęs atrėžiau:
– Laisvės.
Vėliau mane išmetė iš universiteto, o tėvą ir motiną iš darbo. Makaras liko studijuoti, labai džiaugiausi, kad bent jam pasisekė. Dabar galiu drąsiai teigti, kad tuomet gyvenimas tikrai griuvo ir aš dėl visko jaučiausi kaltas. Bet nepasidaviau ir fortūna mūsų neapleido, po kelerių metų atgavome nepriklausomybę, tiek tėvynės, tiek dvasinę. Beveik visi žmonės gavo savo KGB bylas, tarp jų buvau ir aš. Manojoje, kuri buvo stebėtinai stora, pirmajame lape buvo parašytas KGB informatorius, perdavinėjęs informaciją apie mane ir mano veiklą. Žmogus, dėl kurio buvo stipriai sumaitota mano sveikata ir mano šeimos gyvenimas, buvo Karolis Marakovskis.
***
Stipriai susidomėjęs pasakojimu ir giliai įsijautęs, poetas X neiškentė ponulio Y pauzės:
– Karolis Marakovskis? Kas jis? Ar vėliau jį susiradote?
– Informatorius buvo Makaras… Mano geriausias draugas, dėl kurio buvau pasiruošęs mirti, su kuriuo kalbėdavomės apie laisvę, apie viską taip, kaip gali kalbėtis tik broliai.
Vaiki, tu man buvai uždavęs klausimą, kodėl šiandien ir dar vidury nakties rūkau cigaretę. Po dvidešimties metų nerūkymo ir nesikalbėjimo su savo geriausiu draugu ir priešu šiandien sužinojau, jog jis mirė.
Užsidegęs dar vieną tabako suktinę, tęsė:
– Vaiki, iš tiesų dabar iš visko, ką tau papasakojau ir apie ką diskutavom, galėčiau moralizuoti, kaip tavoji karta yra prarasta, kaip jūs nieko nejaučiat ir kaip nemylit laisvės, kokie esate robotai, jei reikia, rėkiat „valio“, jei reikia smerkiat, tačiau to nedarysiu. Pasakysiu tau viena, jog visą savo gyvenimą paskyriau laisvės ir teisybės siekimui, tačiau per šitiek metų nesugebėjau atleisti Makarui. Graudu tai, jog aš paprasčiausiai pragariškai pasiilgau savo draugo, o jo nebėra, ir šis deginantis liūdesys niekada nepranyks, nes nesugebėjau pakelti telefono ragelio ir jam paskambinti. Ir tik dabar iš tiesų suprantu, kas yra laisvė, nors visą gyvenimą maniau tai žinąs. Laisvė yra atleidimas.
Ponas Y nutilo, jo tyla kalbėjo garsiau nei bet kokie pasaulio garsai ar žodžiai, tai buvo gniuždantis liūdesys ir vienišumas. Poetas X gedėjo kartu, norėjo pasakyti kažką protingo ir taiklaus, tačiau minčių nebuvo. Buvo tik tyla.
Autorius: Audrė Gruodytė