Užsienio projektu dalyviai: „Tokiu galimybiu praleisti neverta!“

Mokytis, tobulėti, pakeliauti ir pailsėti nuo kasdienių paskaitų – kodėl gi reikėtų atsisakyti tokių progų? Studentavimo laikotarpiu tai ypač naudinga! Užsienio šalys, bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis, nuolat rengia įvairius projektus, kviečiančius dalyvauti įvairaus amžiaus žmones. Tai ne tik proga pagilinti savo žinias dominančia tema – tai iššūkis, kurį priėmę žmonės džiaugiasi neįkainojama patirtimi, kultūriniu pažinimu, naujais kontaktais facebook‘e bei gilesniu savęs pažinimu.

Vytauto Didžiojo universiteto studentai taip pat nepraleidžia progos susikrauti lagaminų ir išvykti į mokymus užsienio šalyse. Šįkart pakalbinsime trijų skirtingų projektų dalyvius, kurie papasakos savo įspūdžius.

Socialinės politikos IV k. studentas Eigirdas Sarkanas dalyvavo projekte BTM – Multilateral Training Course for newcomers in youth exchange Olandijoje. Sociologijos ir antropologijos II k. studentė Solveiga Skaisgirytė – Break a brick projekte Estijoje. Psichologiją studijuojanti Neringa Razbadauskaitė, Socialinės politikos studentas Karolis Lasys bei Marketingo vadybą studijuojantis VDU SA prezidentas Mindaugas Grigas kartu dalyvavo mokymo kursuose apie neformalųjį švietimą, kuris vyko Rumunijoje. Trys skirtingi projektai – trys įdomūs pasakojimai! O galbūt ne viskas buvo taip smagu? Skaitom interviu ir planuojam savo išvykas!

Papasakokite daugiau apie projektą.

Eigirdas:

Projektas vyko Olandijoje, Amersforto mieste. Mokymai buvo skirti jaunimo darbuotojams. Amžiaus cenzas nuo 16-ikos iki 60-ies metų. Pagrindinė esmė buvo išmokti rašyti projektus, būtent tokius, kad galėtum išsiųsti jaunus žmones į mainus, į seminarus įvairiausius, konferencijas, tuos pačius mokymus ir panašiai. Pats projektas vyko penkias dienas, bet aš iš viso buvau savaitę laiko.

Solveiga:

Projektas vyko Estijos sostinėje. Gyvenom savaitę laiko vienam viešbuty. Ten susirinko maždaug po 2-3 žmones iš aštuonių šalių. Turėjo dalyvauti devynios šalys, bet lenkai „susipliončino“ su dokumentacija, todėl vietoj jų paėmė dar tris lietuvius. Tai dėl šito netikėtumo aš ir patekau į šį projektą ir niekada nesigailėsiu. Projekto „Break a brick“ tema – jaunimas prieš socialinę atskirtį. Kalbėjome daug apie romų tautybės žmones, įvairias mažumas, aptarinėjome, kurios iš jų yra problematiškiausios mūsų šalyse, bandėme ieškoti alternatyvų, kaip tai sustabdyti. Buvo įdomu paklausyti patirčių iš kitų valstybių ir išbandyti save tokioj sacialinėj idėjų generavimo erdvėj.

Karolis:

Projektas vyko 2015 metų gruodžio 6–16 dienomis Rumunijoje, Poiana Negrii miestelyje. Buvo dalyvių iš 10 Europos Sąjungos šalių: Rumunijos, Bulagarijos, Portugalijos, Latvijos, Nyderlandų, Lenkijos, Kroatijos, Graikijos ir taip pat Lietuvos. Projekte mokėmės įvairių neformaliojo švietimo metodų, bendravom su dalyviais iš kitų šalių, keliavom į ekskursijas po apylinkės miestus, leidom laiką kultūriniuose ir teminiuose vakaruose bei turėjome galimybę patys gaminti naujus neformalios veiklos metodus remiantis mūsų pačių idėjomis, o pats projektas buvo būtent orientuotas į jaunimo neformalų ugdymą.

Kur tikitės panaudoti įgytas žinias ateityje?

Eigirdas:

Projektų rašyme, nes čia, Studentų atstovybėje, mes bandėm patys rašyti projektą, būtent jaunimo mainams, tą tarptautinį. Bet neteikėm jo, pasirinkom kitą kelią. Bet kokiu atveju, aš manau, ateity tą sukauptą savo medžiagą ir žinias bei įgūdžius tikrai panaudosiu rašant projektą ir, manau, tai bus artimiausioj ateity.

Solveiga:

Aš jas jau naudoju. Kiekvieną dieną, eidama gatve matau, kad ta problema egzistuoja ir kad reikia ją spręsti. Esu socialinių mokslų studentė, todėl ir per paskaitas, kai kalbame apie atskirtį patiriančias grupes, bandau pritaikyti įgytas žinias mokymuose. Galvoju apie alternatyvas, kaip aš galiu padėti tiems žmonėms, ir, žinoma, Studentų atstovybėje. Ten esu Socialinių reikalų komiteto narė, todėl bandydama organizuoti įvairius renginius, paskaitas ar socialines akcijas, mėginu atkreipti dėmesį iš vis daugiau gyventojų.

Karolis:

Žinias galėsiu puikiai pritaikyti įvairiose stovyklose ar jaunimo susibūrimuose, projektuose.

Neringa:

Studijuoju psichologiją, tad įgytos bendravimo žinios padės man geriau pažinti žmones, užmegzti geresnį kontaktą su jais. Įgyti neformalaus ugdymo įgūdžiai padės dirbant su vaikais ir juos šviečiant.

Mindaugas:

Taip, tikrai panaudosiu. Tiek gyvenimiškose situacijose, tiek darbinėse. Nes šios tematikos, kuriomis mokėmės, yra aktualios šiems laikams – nuo neformalaus ugdymo iki kitų kultūrų pažinimo ir supratimo.

Kas labiausiai patiko ir įsiminė?

Eigirdas:

Turbūt tas kultūrinis pažinimas, nes dalyvavo 16-ika valstybių. Aš manau, esmė ir buvo tas kultūrinis pažinimas, susipažint su įvairiausiais žmonėmis iš įvairiausių šalių. Kaip ir sakiau, tai buvo būtent projektas skirtas jaunimo darbuotojams ir amžius buvo būtent nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų, tai tu gali pakalbėt su žmonėmis įvairiausio amžiaus, kurių ir požiūriai skiriasi toje valstybėje. Buvo galima palyginti, nes iš valstybės buvo po vieną – du žmones. Iš Airijos, pavyzdžiui, buvo vienas žmogus vyresnis, kitas jaunesnis, tai irgi pamatai skirtingus jų požiūrius.

Solveiga:

Patiko tai, kad gyvendama ten, aš pamačiau, jog įmanoma egzistuoti tokioje bendruomenėje, kurioje žmonės yra absoliučiai tolerantiški, kurie kiekvieną dieną yra paslaugūs ir geros nuotaikos. Mes visi kartu visą savaitę išgyvenom tam pačiam viešbučio aukšte, kartu galėjom ir dirbti, ir pramogauti. Labai pasijautė tai, ko nepajausi savoje aplinkoje: namuose, universitete. Visada pastebi kokį neigiamą elgesį, o ten mes to neturėjom. Ir tada aš supratau, kad tai yra įmanoma.

Karolis:

Na, daugybė buvo įsimintinų akimirkų. Turbūt labiausiai įsiminė mūsų trijulės nakvynė Bergamo oro uoste, Italijoje, kai neradom nakvynės ir buvom priversti naktį praleisti ant oro uosto suoliukų. Taip pat klaidžiojimai 8-12 valandų po Bukareštą, net nenutuokiant kur esame. Šakočio gabenimas per Europą į Rumuniją, kelionė į Sučavą, kurioje netikėtai su grupele atradom katalikų bažnyčią ir joje giedojom su Rumunijos piliečiais. Kultūriniai projekto vakarai, kuriuose smagiai pristatėm savo šalį ir tradicinius užkandžius, dainavom tautines dainas ir stebėjom kaip kiti kolegos pristatinėjo savąsias gimtines. Pamatyti ir „paragauti“ rumuniškos kultūros bei, žinoma, rytiniai bei dieniniai pasivaikščiojimai po rumuniškus kalnus.

Neringa:

Labai patiko projekte dalyvavę žmonės, kurie buvo be galo draugiški, atviri, įdomūs pašnekovai. Susipažinau su mergina iš Azoros salų, kuri dirba mokytoja su specialų poreikį turinčiais vaikas ir ji pasiūlė atvažiuoti atlikti praktiką vasarą pas ją. Labai džiaugiuosi dėl to. Labai patiko, kad žaidėme daugybę įvairiausių žaidimų, kurie padėjo mums geriau susibendrauti tarpusavyje, išmokė komandinio darbo ir net padėjo labiau save pažinti. Dirbdami komandoje mes ne tik smagiai praleidome laiką, bet tobulėjome ir sugebėjome daug ko išmokti vienas iš kito. Labai patiko pristatyti savo šalį. Visiems labai patiko lietuvių virtuvė, atsivežėme net šakotį iš Lietuvos. Dainavome Gyčio Paškevičiaus dainą „Mano Kraštas“. Šokome lietuviškus liaudies šokius. Buvo labai gera pristatyti savo šalį. Tik išvažiavęs iš namų supranti, kaip smagu gyventi savo tėvynėje, pradedi vertinti labiau savo šeimą, draugus, kuriuos palikai. Smagu yra pakeliauti, bet dar smagiau ir turėti kur grįžti.

Mindaugas:

Viskas išties patiko. Nauja šalis horizonte, teko pažinti tradicijas ir papročius. Dalyvių buvo iš 10 šalių – tai puiki patirtis bei pažinčių praplėtimas!

Ar dažnai dalyvaujate užsienio projektuose?

Eigirdas:

Ne, tai buvo pirmas kartas. Iš tikrųjų gailiuosi, kad anksčiau nedalyvaudavau, nes universitetas teikia be galo daug galimybių. Ši galimybė sudalyvauti galima sakyti gavosi per kontaktus, bet universitetas teikia begalę tokių galimybių, teikia ir Studentų atstovybė. Buvo ir Rumunijoj projektas, artimiausias vėlgi vyks Rumunijoje. Reikia tik naudotis tokiomis progomis ir galimybėmis.

Solveiga:

Čia buvo mano pirmas projektas, bet tikrai tikiuosi, kad ne paskutinis.

Karolis:

Tokio pabūdžio projekte dalyvauju pirmą kartą.

Neringa:

Projekte dalyvavau pirmą kartą, tačiau mokykloje yra tekę dalyvauti metus mainų programoje USA, tarptautinėse stovyklose, Pasaulio Jaunimo dienose Brazilijoje.

Mindaugas:

Tai buvo mano pirmasis projektas, į kurį žiūrėjau labai atsargiai ir nedrąsiai. Bet dabar manau, kad tikrai ne paskutinis. Nes suteikiamos naudos yra neįkainojamos.

Kaip sužinojote apie projektą ir kas paskatino dalyvauti?

Eigirdas:

Man pasiūlė užpildyti prašymą Studentų atsovybės projektų koordinatorė. Aš jau buvau pamiršęs, kad pildžiau tokį dalyką. Tada gavau laišką, kad aš esu laukiančiųjų sąraše, ir jei kas nors nevažiuos, važiuosiu aš. Ir po dviejų dienų gavau laišką, kad esu atrinktas.

Dalyvauti mokymuose skatino noras pažinti. Kartais žmonės galbūt bijo per save perlipti, tai čia buvo tarsi išėjimas iš „komforto zonos“. Tu visą laiką nori, visą laiką žinai, kad gali sudalyvauti, nes iš tiesų tai yra labai paprasta. Tau finansuoja 90-100 proc. visų lėšų. Leidi pinigus tik savo reikmėms. Pati kelionė, patys mokymai tau nieko nekainuoja. Tave ir apgyvendina, ir pavalgydina. Ir būtent tas ir yra, čia aš perlipau per save ir sudalyvavau, nes dažniausias kompleksas žmonių būna, kurie nevažiuoja, tai anglų kalba. Daug kas bijo anglų kalbos. Ten žmonės lygiai taip pat nešneka puikiai angliškai, vien dėl to, kad jie irgi yra iš tos pačios Latvijos, Rumunijos ar kitų valstybių. Nereikia to bijoti, o tas „persilaužimas“ anglų kalbos įvyksta turbūt per vieną dieną. Tada tu pradedi netgi mąstyti angliškai. Nereikia bijoti.

Solveiga:

Apie mokymus sužinojau iš Projektų ir tarptautinių ryšių komiteto. Iš jų per Studentų atstovybę gavau pasiūlymą dalyvauti ir turėjau per kelias valandas apsispręsti. Viskas buvo apmokėta, o man buvo šaunu, kad toje srityje, kurioje aš jaučiuosi stipri, turiu galimybę dar labiau pagilinti savo žinias ir įgūdžius bei išbandyti save. Tokių galimybių praleisti neverta. Tikrai skatinu visus dalyvauti, nes tai yra nerealu. Dar nemačiau nė vieno žmogaus, kuris grįžtų iš tokio projekto ir nebūtų laimingas.

Karolis:

Draugė parodė, jog VDU Studentų atstovybė organizuoja atranką į šį projektą, taigi užsirašiau į atranką ir nuėjau.

Neringa:

Sužinojau per feisbuką. Paskatino dalyvauti tema – neformalus ugdymas. Norėčiau būti vaikų psichologe, dibti švietimo srityje, dėl to ši tema man buvo kaip tik. Taip pat labai patinka bendrauti su žmonėmis iš kitų šalių, sužinoti apie jų kultūrą, pristatyti savo kultūrą.

Mindaugas:

Sužinojau iš Studentų atstovybės projektų koordinatorės. Ir ji man pasiūlė, juolab, kad tematika labai naudinga esant organizacijoje.

Su kokiais sunkumais teko susidurti?

Eigirdas:

Gal iš pradžių ta anglų kalba ir buvo pagrindinis sunkumas, nes buvo daug vyresnių žmonių, galbūt net pusė. Tai juos suprasdavai šimtu procentų, bet kartais išreikšti savo mintis, ypač tas akademines, kurias esu sukaupęs, nes esu jau ketvirtame kurse, tai jas išreikšt angliškai sudėtinga. Bet vėliau pripranti, aišku pasinaudoji google translate‘u ir panašiai. O šiaip viskas buvo gerai, žinojau, kas kur kaip, kur eit oro uoste, kur važiuot. Buvo ta baimė, kad galiu pasiklysti ar nerasiu ko. Bet nereikia bijoti klausti. Olandai yra tokie žmonės, kurie vos ne už rankos nuveda.

Solveiga:

Iš pradžių šiek tiek buvo nejauku dėl kalbos barjero. Tačiau greitai ta anglų kalba „įsišaknijo“ pakankamai gerai, net pradedi galvoti angliškai. Tada supranti, kad viskas okei. Dar pradžioje buvo kultūrinis šokas dėl to, kad absoliučiai visi ten dalyvavę žmonės buvo virš trisdešimties metų ir jie nežiūri į tave neigiamai. Akyse tik pozityvūs dalykai. Negalėjau patikėti, kad visą savaitę nesutiksiu jokių blogų dalykų.

Karolis:

Sunkiausia buvo išlikti moraliam bei neišduoti savo įsitikinimų, vertybių bei širdies. Dieną ten viskas tikrai labai gražu, kultūringa ir faina, bet vakare, nusileidus saulei, prasideda „Europinės linksmybės“, kuriose lengvai gali iš žmogaus pavirsti į gyvulį. Vos pasibaigus vakarienei ant stalo sudunda penkių litrų talpos buteliai pilni vyno, jų tradicinės naminukės bei kiti gėrimai. Ir tuomet atsiveria langas į Europos kultūrą. Tai sunkiausia buvo, kaip minėjau, išlikti žmogumi, koks esi ir nepasiduoti raginimams bei kitų diskriminacijai negerti alkoholio, kai jo nevartoji išvis. Sunku taip pat buvo klaidžioti po Bukareštą 12 valandų, bet džiugu, jog radome kolegų, kurie prisijungė prie mūsų kaidžiojimų. Pradžioje taip pat sunku buvo persilaužti anglų kalbos barjere, bet po kurio laiko tai jau tapo labai lengva, net pamenu kaip su Neringa ir Mindaugu kai kuriais momentais nepajausdami pradėjome kalbėtis angliškai.

Neringa:

Labai nepatiko, kad viso projekto metu buvo daug geriama alkoholinių gėrimų. Buvau nustebusi, kai pamačiau kiek jaunimo visiškai nesirūpina sveika gyvensena. Susidarė įspūdis, kad žmonės nežino svaigalų sukeliamo žalingo poveikio jų sveikatai. Visoje Rumunijoje ypač jautėsi didelis alkoholio vartojimas. Teko matyti labai daug benamių, korupcijos, netvarkos. Grįžusi namo supratau, kad Lietuvoje yra žymiai geresnė situacija ir palyginus su Rumunija čia yra tikras rojus.

Mindaugas:

Gal pagrindinis sunkumas pirmomis dienomis buvo bijojimas save realizuoti. Tai, kad galbūt asmeninė anglų kalba yra silpna, bet po pirmos dienos šį faktą panaikinome. Na, o realiai sunkumas gal buvo vienas, bet taip pat ir linksmas. Išsikėlėm tikslą nugabenti sveiką šakotį, tai išties buvo sunku, kai turėjome du skrydžius, naktį oro uoste, visos nakties kelionę autobusu ir visad jį nešiojomės rankose. Bet mums pavyko!

Dėkojame visiems už atsakymus ir linkime sėkmės kituose projektuose!

Autorė: Julija Bajoraitė

Laisvė?

Kaip ir kiekvienas šio amžiaus žmogus, nesvarbu, didis lyrikas ar nesuprastas menininkas, taip ir jaunasis dvidešimtmetis poetas X, sirgo kažkokia nepaaiškinama, o galbūt ne visoms kvėpuojančioms būtybėms suprantama liga. Jis nebuvo toji išimtis, kuri turėtų patvirtinti taisyklę. Deja. Tai buvo čionykštė pseudointelektualų, mokančių skaityti jaunuolių liga, „Dievo sindromas“, panašus į tą, kuriuo pulsavo Nyčė. Idėja, jog būtent „tu“ esi laisvasis pasaulio protas, būtent tavo mintys, idėjos, galvos skausmas yra ateitis. Šis skaudulys priverčia kiekvieną vaikėzą bent trumpam pagalvoti apie savižudybę ir būtent tai yra šios kartos vaikų liga. Jie visi yra tragiškai kankinami ne ko kito, o savų minčių srauto. Iš dalies tai yra gelbėjimasis nuo beprasmybės, savo gyvenimo šerdį paverčiant kančia. Ironiška, bet neretai laisvė apriboja labiau nei kas kita. Taip nutiko ir šiai poeto X kartai. Ir nesuprantu nei aš, nei jie patys, ar tai tikra, ar ne.

Taip tą lietingą rugsėjo vidunaktį kentėjo ir minėtasis jaunasis rašytojas. Kodėl? Vienas Dievas težino. Kaip sunkiai – žinojo visi. Skausmas buvo jo darbas ir jo gyvenimas, nors tai ir skamba neįtikinamai. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis šio amžiaus poetas, taip ir šis, tą klastingą rugsėjo vidunaktį užsikūrė iš proto varančią cigaretę. Užuovėja, kurioje jis bandė slėptis ar nuo lietaus, ar nuo savo minčių, buvo tamsi, šlapia ir kvepėjo degtukais, tai buvo jo sfera, nes tokia buvo ir jo siela. Tačiau kad ir koks drąsuolis, tamsos mylėtojas buvo poetas X, mintims nutilus išgirstas šnaresys kiek sudrebino ir jo cigaretę:

– Tavo metų tokių per dieną surūkydavau gal penkiasdešimt, nes norėjau pamažu numirti.

Būtent tokia tylos destrukcija pasirodė derama tam, kad ne su daug kuo bendraujantis poetas X nuspręstų pasidalyti tyla su senstelėjusiu, papilkėjusios odos ir plaukų, tačiau pakenčiamai išsilaikiusiu, ponuliu Y. Jis tęsė:

– Ar pavaišinsi nepažįstamąjį viena tokių? Gerą tabaką atskirčiau ir būdamas šešias pėdas po žeme, o dabar tokio reta.

Poetas X atsainiai padavė ponuliui Y savo rinktinių suktinių. Abu nepažįstamieji mėgavosi tabako ir mėnulio harmonija. Naktis, lietus, cigaretės, atrodo, kad gyvenimas negali būti gražesnis… Ir nebuvo. Bent jau tiems nepažįstamiesiems. Nepaisydamas patenkinto prašymo, ponulis Y toliau sėkmingai trukdė poeto X ramybę:

– Žinai, tai pražudė visą mano kartą. Rūkymas, va šis mažas pakvaišimas, ir tave pražudys, aš suprantu, tai vis tas prakeiktas simbolizmas… laisvė, nepriklausomybė, revoliucijos, bohemiškas gyvenimas. Visa tai šūdas. Esi girdėjęs apie plaučių vėžį?

Po klausimo stojo tiek vieną, tiek kitą naktibaldą kausčiusi tyla. Ponas Y ilgai nesulaukė jokios žodinės reakcijos iš poeto X. Vyko tai, ką tik su gailesčiu būtų galima pavadinti bepročio monologu. Tačiau jaunasis poetas X turėjo silpnybę senajai kartai, todėl situacija pasikeitė:

– Esu girdėjęs, tamsta, kad ir kaip šokiruojančiai tai gali skambėti jūsų žilai galvai. Bet matot, pats tamsta paminėjot, ,,pamažu norėjau mirti“. Tai lėtinė mirtis ir ne joks simbolizmas. Esi toks nepatenkintas savo gyvenimu, jog po truputį save žudai, nes esi per didelis bailys ir egocentrikas, kad paprasčiausiai nusižudytum. Viens du ir viskas, tu pelenas ar dulkė, visų pamirštas. Gi kiekvienam baugu apie tai pagalvoti. Todėl vėliau ieškai tokio preteksto kaip priklausomybė ar dar koks mėšlas, nes visiems gėda pripažinti, kokie iš tiesų bailiai jie esą. Ar ne tiesa?

Ponas Y nesitikėjo tokios žodinės reakcijos į savo priekabes. Vyriokas buvo įpratęs prie jaunų žmonių abejingumo ir užgaulių, mat buvo daug matęs ir patyręs. Tačiau prie šio reiškinio, mąstančio jauno žmogaus, įpratęs jis nebuvo. Ponulis Y nustebo, jog viskas, kas tame vaikyje buvo epochinės reikšmės, buvo kitoniška ir nestabilu, ir tai jam labai patiko. Šie du keistuoliai pajuto tvirtą, abipusę, juos vienijusią kančią. Galite galvoti, ką norite, bet iš tiesų taip ir buvo, jie kentėjo kitaip (labiau) nei šio amžiaus žmonės. Įsišnekėję naktinėtojai susipažino vienas su kitu, kalbėjo apie meną, literatūrą, gyvenimą. Jie surūkė daugybę cigarečių, pokalbis išsivystė į gilesnį ir išsamesnį, iki tol, kol poetas X neuždavė lemtingo klausimo:

– O kaip taip išėjo, jog toks žmogus, kaip tamsta, atsidūrėte šiame skersgatvyje vidury nakties ir dar be cigaretės dantyse? Gi aiškiai matyti, jog esate ar bent jau buvote didis šio proceso fanatikas.

Šis, iš pirmo žvilgsnio nuobodus jaunuolio klausimas, padarė stebėtinai didelę įtaką jųdviejų naktinėms diskusijoms. Iš ponulio Y akmeninės reakcijos ir ilgos tylos buvo galima manyti, jog tai ir viskas. Tai šios stebėtinai įdomios pažinties pabaiga. Galų gale, kai pasidarė taip tylu, jog, rodos, galėjai išgirsti atsakymą į klausimą, kodėl dangus verkia, ponulis Y prabilo:

– .. Aišku, Aukštojoj jums dėsto istoriją ir, kaip minėjai, esi jos mylėtojas, bet tai, ką skaitote ir mokotės kaip beveidžius, sausus faktus ir statistiką, nepalieka gilios vertės. Papasakosiu istoriją, kuri tau, mielas poete, bus tiesioginė istorinė transliacija, suprasi tikrą savo gyvenimo ir laisvės kainą, ką tuo metu, kai aš buvau jaunas, reiškė kurti.

Poetas X suglumo. Šis ,,kietuolis“ staiga pajuto savo širdies traškėjimą, delnai sudrėko. Tik klausimas kodėl nedavė ramybės. Manau todėl, kad pirmąkart gyvenime jis iš tiesų suvokė savo kančios beprasmiškumą, sintetinį pradą ir tai, dėl ko visa jo karta gali jausti gėdą prieš mirusiuosius. Ponulio Y akyse nutviskęs skausmas pasirodė tikras, o vaikio išsigalvotas ir beprasmis. Jis tylėjo, o ponulis Y iš lėto, pavandenijusiomis akimis ir nuo cigarečių apsivėlusiu balsu pradėjo pasakoti…

***

Tai buvo devintojo dešimtmečio vidurys, man buvo dvidešimt. Patrakęs, daug parako subinėj turintis vaikėzas, visi mes tokie buvom. Nekirpau plaukų, auginausi juos tik todėl, kad panervinčiau universiteto docentus, nešiojau džinsus ir grojau roko grupėje, kas gali skambėti banaliau. Žiūrint į faktus galima suprasti, jog buvome pavergti ir praktiškai nieko negalėjome daryti be sutikimo „iš viršaus“, bet, nepaisant to, mūsų sielos turėjo visą trokštamą laisvę. Mes buvom tas vėjas, pustantis lapus laukuose ir Kremliuje.

Įpusėjau antrą kursą universitete, bet apie mokslus negalvojau, matai, prasidėjo roko maršai ir Sąjūdis ant nosies, tad mes su Makaru, tokia buvo mano geriausio draugo pravardė, jautėme polėkį dalyvauti. Tokį stiprų, jog dėl jo susipykęs su tėvais gyvenau Makaro garaže gal keturis mėnesius, ir šiandien prisimenu tėvo ir savo pokalbį:

– Aš pavargau nuo jūsų visų baimės ir aiškinimų man ir kitiems, kaip jie turi gyventi savo gyvenimą. Niekas nesikeičia, nes niekas nieko nekeičia.

Susierzinęs prabilo tėvas:

– Ką tu savo manymu gali pakeisti, piemenėli. Siaubo nematęs. Ką tu išvis žinai apie sistemą ir apie gyvenimą. – Užsirūko. – Apie sistemos gyvenimą. Man juokinga tavęs klausyti. Bet ir baisu, nes su savo elgesiu gali sušikti viską, dėl ko su motina taip stengėmės.

– Dėl ko, dėl komunizmo? Dėl nuostabaus ir laisvo gyvenimo? Dėl to, kad dėdė gyvena Vakaruose, o mes įstrigom čia. Nieko jūs nesistengiat, net neapsimetat. O gal tiksliau vien tik tai ir darot.

Tėvas trenkė rankom į stalą, mane trumpam nutildęs. Pamenu, kaip tą vakarą mano kraujas virė, tiesiogine prasme, buvau piktas ir nusivylęs, išsigandęs ir sutrikęs.

Tėvas:

– Tau darkart reikia priminti, kas čia įvyko? Nes savo romantizmo pilnu protu pamiršai, kaip mąstyti? Rašyti nebegaliu taip, kaip noriu, nes jie visur Vakarų propagandą mato. O į kalėjimą dar neuždarė, nes laiku meluot pradėjau. Taip garsiai ir taip dažnai, kad galiausiai jie manim patikėjo. Tu manai aš tuo tikiu, manai mama tiki? Kodėl kas vakarą klausom Bitlų ir Rolingų? Nes tai esam mes.

Ir nepaisant visko vis tiek sakai, kad nori pakeisti sistemą, – nusijuokia, – nori pakeisti pasaulį. -Besišypsodamas išpučia dūmus. – Prieš bandydamas pakeisti pasaulį tu turi suvokti, jog tu, tu pats esi jo dalis. Negali stovėdamas viduje matyti, kas vyksta išorėje.

Šie jo žodžiai skambėdavo mano galvoje kaskart, kai pradėdavau bijoti, bet keista, tai mane dar labiau skatino, aš taip norėjau laisvės, jog atrodė, kad geriau mirsiu nei būsiu pavergtas. Nesijuok, buvau ir likau pasmerktas romantikas. Muzika, džinsai, vėliau Sąjūdis, taip mes siekėm laisvės, nors ironiška, kad niekada gyvenime daugiau nesijaučiau toks laisvas, kaip tada, kai faktiškai jos nebuvo.

Po barnio su tėvais pabėgau pas draugą, tą patį Makarą, kurį minėjau anksčiau. Įsirėžusi diena mano, dabar jau žiloje, galvelėje. Pamenu, rūkydamas ėjau gatve, išgirdau triukšmą, pradžioje negalėjau suprasti, kas tai. Numetęs nuorūką pradėjau bėgti garso link ir prie gatvės kampo mane sustabdė vaizdas.

Keturi milicininkai su lazdomis tranko mergiūkštę, kuri dažais ant sienos piešė paukščius ir užrašą, dar ir šiandien atmenu: „Skrenda tie, kurie yra laisvi“. Paaugliškas romantizmas ir laisvės suvokimas, bet tada tai buvo vienintelė laisvė, kurią galėjai pajusti.

Milicininkai nutempė kruviną, sąmonę praradusią merginą. Aš norėjau jai padėti, norėjau padėti labiau nei troškau kvėpuoti, bet mane stabdė baimė. Vidinė kova ir neapykanta, nesupratau savęs, kodėl neišdrįsau padėti merginai ar tiems, kurių bijojau. Pradėjau drebėti iš įniršio ir pravirkau kaip kūdikis. Verkiau dėl merginos, dėl pasaulio, jo negandų, dėl to, jog jie sužalojo tai, kas negali būti pavergta ar įkalinta, tai, kas yra tavo širdyje…, kalbu apie tą tikrąją sielos laisvę, vaiki.

Pamenu tą vakarą, kai su draugu surūkėm tiek tabako, kad ir dabar prisiminus pykina, kalbėjom apie būsimus koncertus, laisvą Lietuvą… Džeržginau gitarą ir labai bijojau. Pamenu pokalbį su Makaru:

– Žinai, seni, aš tau prisipažinsiu: aš bijau, bijau be proto. Kartais taip bijau, jog būna sunku prisiminti, dėl ko mes tai darome.

Draugas kiek pyktelėjęs, stengėsi man priminti:

– Dėl ko? Dėl laisvės, būtent dėl to, kad visa tai jie draudžia, dėl to, kad geriau kovoti, nei sėdėti patogiai sovietiniame fotelyje ir pasyviai, atbukusiai viską stebėti. Va, kaip tėvai daro. Žinai ką, aš netikiu tuo visu jų sapaliojamu mėšlu apie tai, kaip jie myli džinsus, roką ir laisvę. Jiems gerai, jie prikerpėjo prie prakeiktos sistemos ir nebeįstengia mąstyti laisvai, apie tai, koks gyvenimas galėtų, turėtų būti.

Dvi ištisas savaites ruošėmės koncertui, universitete kažkas nutekino informaciją apie mūsų veiklą, sulaukiau labai daug perspėjimų ir grasinimų, pastebėjau, jog mane pradėjo sekti, tėvai gavo įspėjimą dėl manęs, mano padėties Aukštojoj. Tuo metu buvo labai sunku. Pamenu, kelioms dienoms likus iki viešo koncerto mes keliese su aktyvistais Makaro garaže surengėm mažą koncertą, po jo grįžtant namo mane baisiai sumušė, baigę savo kruviną darbelį tie šešėliai man pakuždėjo: „Jei dar nusikalsi, būsi lavonas“. Mat kūryba buvo nusikaltimas. Niekaip negalėjau suprasti, kaip mane, eilinį studentą, pradėjo persekioti saugumas. Tačiau tai manęs nepalaužė, aš toliau rašydavau dainas, burdavau aktyvistus ir grodavau. Makaras taip pat nepalūžo, nors ant jo veidelio niekad nebuvo matyti mėlynių ar subraižymų.

Minėti roko maršas, koncertas ir visa kita buvo stebuklas, nežinau, kaip kitaip apibūdinti. Prieš ir po koncerto visi dainavom himną, nebe keli aktyvistai, o tūkstantinė minia. Neapsižliumbti tada buvo iššūkis. Tai buvo viskas, ko galėjau norėti, tai buvo mano laisvė ir niekas negalėjo jos atimti. Grasinimas dėl šio koncerto ir mano gyvybės neišsipildė, tačiau mane sučiupo KGB. Turėjau pasakyti kažkokius vardus, vietas ir laikus visokiausių aktyvistų rengiamų protestų, tarp kurių buvo ir mūsų koncertai. Tylėjau kaip tyli kapai. Pamenu, neiškentęs mano tylos pareigūnas niekinamai iš manęs šaipėsi:

– Nepasiduodi? Didysis revoliucionierius, tiesa? Kiti nepražus, būk ramus, jie neskęsta. Pražūsi tu, nes tu gyveni jausmais, o ne protu. Didysis romantikas, žmonių sielų žinovas, manai, kas nors tiki tokiais kaip tu? Juokiasi nusisukę, štai tavo vidinė laisvė. Žmonėms reikia kažkuo tikėti ir jie tiki tokiais kaip tu, pasmerkti vargšeliai. Tokius lengva valdyti. Studijuoji, tėvai turi darbus, ko tau dar reikia?

Įsiutęs atrėžiau:

– Laisvės.

Vėliau mane išmetė iš universiteto, o tėvą ir motiną iš darbo. Makaras liko studijuoti, labai džiaugiausi, kad bent jam pasisekė. Dabar galiu drąsiai teigti, kad tuomet gyvenimas tikrai griuvo ir aš dėl visko jaučiausi kaltas. Bet nepasidaviau ir fortūna mūsų neapleido, po kelerių metų atgavome nepriklausomybę, tiek tėvynės, tiek dvasinę. Beveik visi žmonės gavo savo KGB bylas, tarp jų buvau ir aš. Manojoje, kuri buvo stebėtinai stora, pirmajame lape buvo parašytas KGB informatorius, perdavinėjęs informaciją apie mane ir mano veiklą. Žmogus, dėl kurio buvo stipriai sumaitota mano sveikata ir mano šeimos gyvenimas, buvo Karolis Marakovskis.

***

Stipriai susidomėjęs pasakojimu ir giliai įsijautęs, poetas X neiškentė ponulio Y pauzės:

– Karolis Marakovskis? Kas jis? Ar vėliau jį susiradote?

– Informatorius buvo Makaras… Mano geriausias draugas, dėl kurio buvau pasiruošęs mirti, su kuriuo kalbėdavomės apie laisvę, apie viską taip, kaip gali kalbėtis tik broliai.

Vaiki, tu man buvai uždavęs klausimą, kodėl šiandien ir dar vidury nakties rūkau cigaretę. Po dvidešimties metų nerūkymo ir nesikalbėjimo su savo geriausiu draugu ir priešu šiandien sužinojau, jog jis mirė.

Užsidegęs dar vieną tabako suktinę, tęsė:

– Vaiki, iš tiesų dabar iš visko, ką tau papasakojau ir apie ką diskutavom, galėčiau moralizuoti, kaip tavoji karta yra prarasta, kaip jūs nieko nejaučiat ir kaip nemylit laisvės, kokie esate robotai, jei reikia, rėkiat „valio“, jei reikia smerkiat, tačiau to nedarysiu. Pasakysiu tau viena, jog visą savo gyvenimą paskyriau laisvės ir teisybės siekimui, tačiau per šitiek metų nesugebėjau atleisti Makarui. Graudu tai, jog aš paprasčiausiai pragariškai pasiilgau savo draugo, o jo nebėra, ir šis deginantis liūdesys niekada nepranyks, nes nesugebėjau pakelti telefono ragelio ir jam paskambinti. Ir tik dabar iš tiesų suprantu, kas yra laisvė, nors visą gyvenimą maniau tai žinąs. Laisvė yra atleidimas.

Ponas Y nutilo, jo tyla kalbėjo garsiau nei bet kokie pasaulio garsai ar žodžiai, tai buvo gniuždantis liūdesys ir vienišumas. Poetas X gedėjo kartu, norėjo pasakyti kažką protingo ir taiklaus, tačiau minčių nebuvo. Buvo tik tyla.

Autorius: Audrė Gruodytė

Žemė, kur veržiasi siela

Žadėjau jums papasakoti apie Ameriką. O tai ne taip ir paprasta. Nėra žodžių nusakyti tai šaliai. Jau ne pirmą kartą bandau parašyti šį straipsnį, bet niekaip negaliu pabaigti. Prirašau kelis tūkstančius žodžių, galo dar nematau, o ir parašytas tekstas atrodo per prastai… Šįkart nusprendžiau: nesidalinsiu istorija, dalinsiuosi – jausmu. Už ką taip myliu svetimą šalį? Tikiu tuo, kad kiekvienas turim savo vietą po saule. Ir net jei dabar sukiltų visi pasaulyje esantys patriotai, nepabijosiu pasakyti, kad mano meilė Amerikai kur kas stipresnė nei Lietuvai. Aš nesakau, kad viskas ten yra idealu. Kartais nuoširdžiai norėčiau paklausti, kur tų piliečių smegenys, kai renka prezidentą ir kur valdžios žmogiškumas bei logika, kai kuria kai kuriuos įstatymus. Bet net ir šios spragos pranyksta jausme, kurį suteikia Amerikos žemė. Lietuvoje, kad ir kaip būtų gaila, tų spragų man neužglaisto niekas. Nors labai norėčiau. Todėl, net būdama gimtinėj, širdy aš esu anapus Atlanto. Ir kaskart gyvenu nuo vieno bilieto pirkimo iki kito.

Visai neseniai ir vėl nusipirkau bilietus. Apsiverkiau iš laimės ištaškius tokią sumą pinigų. Nes viskas slypi ne tame skaičiuje, kurį tenka atiduoti dėl bilieto, bet jausmuose, kai tu supranti, kad grįžti ten, kur gera būti. Kur net ir didžiausios problemos tampa ne tokiomis baisiomis. Mano siela šoka, o laimė veržias per kraštus kiekvieną kartą, kai grįžtu tenai. Ir iki šios vasaros, tai buvo visai nesvarbu ar tai New York, ar Cleveland, Reno, Las Vegas, Los Angeles, San Giedo, Miami… Šiandien aš žinau, kad aš turiu vietą, kur visada norėsiu sugrįžti. Tai – Miramar Beach. Mažas kurortinis miestelis, kuriame net autobusai nevažinėja. Kuo jis toks svarbus? Liepos 10 dieną būtent ten aš sutikau būrį žmonių, pakeitusių mano gyvenimą. Vos nusileidus mano lėktuvui tame mieste, iš laimės akys prisipildė ašarų. Kitą dieną teko susitikti su būsimo darbo viršininkais. Nepatikėsite, bet ir tai buvo lyg pasaka. Jie malonūs, linksmi, elgiasi kaip su tikrais draugais, nors yra kur kas viršesni žmonės. Viskas sekėsi puikiai, net nedrįsau pagalvoti, kad gali būti dar geriau…

Aš nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą, kada darbe tu surandi vidinę ramybę. Kai bendradarbiai tampa tau gerais draugais, kai santykiai persikelia į gyvenimą už darbinių durų. O kažkas atkeliauja ne tik į tavo draugų, bet ir mylimųjų ratą. Kažkas tampa tuo vieninteliu. Apie tą vietą galėčiau rašyti nesustodama. Galėčiau pasakoti jums, kaip išmoksti džiaugtis įjungiamu vandeniu laistyti žolę, kuomet po ilgos dienos važiuoji dviračiu namo ir lieki visa peršlapusi, kai pabudusi už lango pamatai tokią audrą, kad negali praverti durų, o už pusvalandžio turi būti darbe. Būdama Amerikoje išmokau džiaugtis net tokiais dalykais.

Nesuprantu, kodėl Lietuvoje viską žmonės mato tik tamsiomis spalvomis. Kodėl mes tokie pikti, nelaimingi, viskuo nepatenkinti, nesupratingi, pasiruošę smerkti kitus? Linkiu kiekvienam nuvykti į tą stebuklingą vietą, sutikti ne mažiau gerus žmones, nei pasisekė man ir pajausti skirtumą.

Tiesa, ši vasara nebuvo pirmas kartas, kai aplankiau šią šalį. Tai buvo man trečiasis vizitas, tik kardinaliai skirtingas nei ankstesnieji ir jam turėjau kitokius lūkesčius. Šį kartą atvykau čia dirbti ir pamatyti sunkų gyvenimą. Atvykau viena, neturėjau nieko. Prieš tai šioje šalyje aš atostogavau pas man pažįstamus ir brangius žmones, leidau pinigus ir mėgavausi gyvenimu. Visai kaip filme. Bet ne šįkart. Tai turėjo būti mano patirtis, apie kurią pasakoja žmonės, sakydami, kad Amerikoje gera tik sunkiai dirbant. O aš pasakysiu nei velnio! Tik netingėkite, raskite darbą, kurį dirbtumėte su meile ir pajausite tai, ką patyriau aš.

Pirmiausia Jungtines Amerikos Valstijas pamilau iš idėjos. Idėjos, kad ten gali realizuoti save, kad ten yra galimybių, kurių nėra pas mus. Tuomet išvažiavau pamatyti, kaip ši šalis atrodo ne per filmus, bet realybėje. Gyvenau Mentor mieste, netoli Cleveland, Ohio valstijoje. Žinau, su kuo jums asocijuojasi šis miestas. Ir tai tikrai ne tai, ką aš radau. Čia aš supratau, kas iš tiesų yra Kalėdos, kas yra tikroji Kalėdų karštinė ir kokia atmosfera turėtų būti šiuo laikotarpiu. Ne dovanos svarbiausios. Gatvėse groja muzika, visur žiba lemputės, žmonės vaikšto laimingi ir sveikina vieni kitus. Niekas nesėda prie stalo prisivalgyti, čia yra vos keli užkandžiai. Visi susirenka pabendrauti ir pabūti kartu. Norėčiau jums leisti nusikelti į mano prisiminimus ir pamatyti kaip atrodo amerikietiškas Kalėdų vakaras.

Taip aš pamilau Ameriką per Kalėdas. Kai paskutinius du metus šias šventes sutikau Lietuvoje, iš visos širdies stengiausi sukurti ir pajusti tą emociją. Nepavyko… Viskas taip dirbtina, netikra ir žmonės nelaimingi, skundžiasi dėl pinigų trūkumo, idėjų dovanoms stokos, visi bėga ir niekur nespėja. Ne taip atrodo šventės. Džiaugiuosi, kad ir vėl žiemos šventes sutiksiu anapus Atlanto, ir vėl toje euforijoje… Pasistengsiu pasidalinti su jumis to vakaro emocijomis ir vaizdais.

Kodėl grįžtu šį kartą ir kodėl per tokias šventes palieku savo šeimą? Tai skamba žiauriai, bet mano namai ne čia. Ne čia priklauso mano širdis. Kai jūs surasite savo mėgiamą vietą – suprasite mane. Ten manęs laukia mylimas žmogus bei būrys draugų. Akimirkai nustojau rašyti, užsimerkiau ir tiesiog šypsojausi. Neapsakomai gera. Žinau, kaip šokinėsiu iš laimės juos visus pamačius.

Gaila, niekada Amerikoje nešvenčiau padėkos dienos ar helovino. Tai amerikietiškos šventės ir Europa niekuomet nesukurs tokios emocijos, kokia tvyro pas juos. Tai taip stipru, kad net kalbant Skype tų švenčių išvakarėse mano namai prisipildydavo šilčiausių jausmų. Galbūt ir šiandien pagaliau rašau šį straipsnį, nes būtent šiandien yra padėkos diena ir būtent šiandien aš kalbėjau su man brangiausiais žmonėmis, kurie gyvena Amerikoje. Tai nepaprasta… Norėčiau, kad visi mokėtų švęst šventes taip, kaip moka tos šalies gyventojai.

O kas tokio stebuklingo nutiko per vasarą? Tikriausiai tai, kad sutikau tuos žmones, išmokau džiaugtis net mažais dalykais ir supratau, kad privalau atgaivinti savo svajonę. Be reikalo ją paleidau iš rankų. Po vasaros, esu tikra, kad priklausau tai šaliai. Ten veržias mano siela, ten aš randu ramybę su savimi, su gyvenimu, ten aš randu žmones, kuriais galiu pasitikėti, kuriuos myliu ir kurie myli mane. Ten žmonės, kurie manęs laukia ir nuoširdžiai nenorėjo išleisti, net kai žinojo, kad grįšiu. Jie nenorėjo to daryti, nes matė, kaip man gera čia, jie žinojo kaip pasiilgsiu jų ir kaip jie pasiilgs manęs. Bet taip pat žinojo, kad turi mane paleisti…

Aš išvykau keliauti su draugėmis. Iš Floridos pakėliau sparnus į Nevadą. Po to ir California, Arizona… Išmaišiau nemažą dalį šios šalies, todėl drąsiai galiu kalbėti apie Jungtines Valstijas, nes tai nėra tik vienos pusės pažinimas. Tai magiška tiek vasarą, tiek žiemą. Žmonių svetingumas, geranoriškumas… Net pragyvenimo sistema, kur kainos nėra dvigubai didesnės nei atlyginimai. Dėl to toje šalyje yra gera. Nes jei tu netingėsi, pas tave pačios žvaigždės ateis. O aplinkiniai vietoj to, kad užmėtytų akmenimis bus su tavim kiekvieną sunkią akimirką.

Nežinau, kiek jausmo man pavyko perduoti jums, bet žinau, kad kiekvienas atrasit savo vietą ir labai tikiuosi, kad joje jausitės ne mažiau laimingi nei aš Amerikoje. Žinau, kad laimė neturėtų priklausyti nuo to, kur tu esi, bet žmogui juk nėra gerai būti be namų, tiesa? Taip aš jaučiuosi be tos šalies ir visko, ką turiu joje.

Susilaikykite nuo spurgyčių, pataupykite pinigus ir pakeliaukite po pasaulį. Susipažinkite su jo grožiu ir gėriu, užklyskite į tą svajonių šalį. Pajauskite, pamatykite ir supraskite. Raskite savo vietą, kad ir kur ji bebūtų. Gyvenkite ir siekite svajonių. Galbūt mano Amerika jums yra Lietuva. Arba bet kuri kita šalis. Atraskite ją ir realizuokite save. Gyvenkite čia ir dabar, gyvenkite ten, kur priklauso jūsų širdis. Besos, mi muchos!

Autorius: Simona Naujokaitytė

Alaus šventė kitaip!

Lietingą šeštadienio vakarą gavau kvietimą apsilankyti tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania renginyje, pavadinimu „Alutis“. Neo-Lithuania – tai gražias tradicijas tęsianti seniausia Lietuvos studentų organizacija, įkurta 1922 m. Šventė, į kurią buvau pakviestas, yra viena iš mėgiamiausių korporantų švenčių. Tai slapta Viduramžių laikų studentiška šventė, kuri Kauno mieste siekia pačius pirmuosius universiteto gyvavimo metus. Ji pasižymi savo unikaliomis tradicijomis ir ypač gera nuotaika (atkreipkite dėmesį į šventės pavadinimą). Renginys vyko Ryšių kiemelyje bei turėjo griežtą aprangos kodą – visi vyrai turėjo apsirengti tamsiais kostiumais ir baltais marškiniais, o merginoms priklausė klasikinis elegantiškas kostiumėlis arba suknelė su nedidele iškirpte. Na, žodžiu, pasipuošti reikėjo kaip į tikrai iškilmingą šventę. Ir tikrai, vos įėjus į salę, pasijaučiau kaip brangiame pokylyje, nepaisant to, kad ant stalų buvo išdėlioti bokalai ir užkandžiai (bulvių traškučiai, riešutai), koldūnai, kepinta duona. Atrodė, jog viskas bus lyg įprastoje įmonės šventėje – sėdėjimas prie stalo, ilgos sveikinimo kalbos ir bendravimas tarpusavyje… Tačiau čia aš ir suklydau. Atsisėdęs už stalo pamačiau ant bokalo uždėtą dainorėlį. Tuo metu supratau, kad teks nemažai padainuoti (na, žinoma, koks balius be dainų), tačiau mane labiau nustebino lapelis, kuris buvo įdėtas į dainorėlio vidų. Tai buvo „Alučio“ šventės taisyklės. Deja, jos viešai yra nepublikuojamos, todėl kviečiame apsilankyti kitoje šventėje, kur galėsite su jomis susipažinti!

Beskaitant taisykles, iškilo klausimas (manau ir Jums būtų įdomu tai sužinoti), kas tas Prezidiumas, Kontraprezidiumas, ką reiškia tie lotyniški žodžiai… Iš pradžių man viskas atrodė lyg „tamsus miškas“. Tačiau apie Alučio eigą pradėsiu pasakoti nuo pradžių:

Alučio šventė vyko žvakių šviesoje. Tai sukūrė jaukią atmosferą ir, žinoma, taupė elektros energiją. Viskas prasidėjo nuo Prezidiumo pasveikinimo. Prezidiumas – kelių asmenų grupė, atsakinga už šventės tvarką. Visi turėjo jo klausyti, kitaip bus nubausti. Prezidiumo pirmas įsakymas – aludariui (vienam iš kontraprezidiumo narių) patikrinti, ar alus atitinka standartus ir yra tinkamas alučio šventei. Alaus „testavimas“ vyko iš didelio rago, kurį su savimi buvo atsinešęs aludaris. Na, žinoma, mecenato „Volfas Engelman“ alus buvo tobulas šiai šventei, todėl aludaris davė leidimą Juniorams (jauniausiems korporacijos nariams) pripildyti visų svečių bokalus. Tuo metu šiek tiek pasimečiau, nes visi Alučio dalyviai pradėjo daužyti bokalus per stalą. „Na ir keistuoliai“ – pagalvojau. Tačiau tuomet aludaris paaiškino, kad bokalo daužymas per stalą – ženklas Juniorui, jog jis turėtų pripildyti tavo bokalą alumi. Žinoma, nedelsiant pasekiau visų pavyzdžiu. Alučio šventės pagrindinė idėja – išreikšti savo meilę alui, todėl su juo korporantai visą vakarą elgėsi labai pagarbiai. Buvo pastebėta, kad viena alaus pakuotė buvo laikoma šalia radiatoriaus ir tai, žinoma, nepraslydo pro akylias Prezidiumo akis. Todėl Juniorams už bausmę buvo liepta išgerti visą bokalą iki dugno vienu kartu. Norite tikėkite, norite ne – visi iki vieno išgėrė alų iki dugno, o kad tai įrodytų – užsivertė ištuštintą bokalą ant galvos. Šventei įgaunant pagreitį, prasidėjo dainos, šokiai, bendravimas, tačiau Prezidiumas visą vakarą neapleido kontrolės ir kartkartėmis vis nuramindavo svečius, kad per daug neįsišėltų. Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad Alučio šventė man tikrai paliko didelį įspūdį ir rekomenduočiau visiems per gyvenimą bent kartą išbandyti kitokį, netradicinį alaus gėrimą, kuris, patikėkite manimi, tikrai nepaliks abejingų. Taigi, iki kitų susitikimų Alutyje!

Autorius: Linas Jocas

Tikėti verta – svajonės pildosi!

Nežinau, kaip jums, bet man kartais taip nutinka, kad noriu išlieti savo širdį ant balto popieriaus lapo. Tiesiog rašyti, rašyti tai, kas dedasi aplinkui, kas dedasi viduje… Visai panašiai kaip kartais nutinka moterims – pabundi ryte ir supranti, kad šiandien nori atrodyti gražiau, negu atrodai įprastai. Noriu ir nežinau kodėl. Negaliu tam rasti priežasties ar paaiškinimo. Ir šiandien aš noriu rašyti, noriu pasakoti, noriu įkvėpti…

Jau labai seniai supratau, ką noriu veikti gyvenime. Vos būdama septynerių sutikau pirmąjį psichologą, kuris man paliko neišdildomą įspūdį. Žmogus, pakeitęs mano gyvenimą, įkvėpęs viltį ir tikėjimą. Žmogus, parodęs psichologijos galią ir gyvenimo jėgą. Jau tada supratau, kad man tai yra kažkas daugiau nei tiesiog mokslas. Septintoje klasėje vidinis balsas man pakuždėjo, kad tai yra būtent tai, ką aš noriu studijuoti. Ir nuo tos dienos niekad neabejojau, kokias studijas pasirinksiu. Mama į tai žiūrėjo kiek skeptiškai. Ji, nenorėdama nieko blogo, man pasakė, kad Amerikoje tai būtų daug paprasčiau, tačiau Lietuvoje su šia profesija aš liksiu bedarbė. Ji net neįsivaizdavo, kad šie žodžiai mane tik stumia svajonės link. Amerika man visuomet buvo kažkas neįtikėtino. Šalis, kur veržias mano siela. Tik visa tai atrodė lyg drambliuko svajonė. Ta, kurią turėti gera, bet ji visuomet ir liks tik svajone.

Viename vakarėlyje susipažinau su vaikinu, kuris mano gyvenime paliko ryškų pėdsaką. Jis man parodė, jog ši rožinė svajonė nėra tokia nepasiekiama, kad vis dėlto iš drambliuko svajonės ji gali virsti realybe. Kelių mėnesių bėgyje aš jau laikiau bilietus į Jungtines Amerikos Valstijas.

Ta šalis mane sužavėjo… Praleidau joje mėnesį, atšvenčiau Kalėdas ir Naujuosius metus… Tai neįkainojama patirtis. Palikti šią šalį buvo nepaprastai sunku. Mano skrydis buvo atidėtas bent tris kartus ir kiekvieną iš jų aš galvojau, kad galbūt tai ženklas apsisukti ir bėgti atgal… Niekada nepalikti šios šalies. Bet palikau, palikau su dideliu skausmu širdyje.

Sugrįžau lygiai po metų. Ir vėl žiemiškos šventės praėjo svajonių šaly. Tai neapibūdinama žodžiais, emocija tvyranti aplink tiesiog užgniaužia kvapą. Mėnesis prabėgo neįtikėtinai greitai. Ir vėl sėdžiu automobilyje, judančiame oro uosto link. Vėl palieku šią šalį. Šį kartą nepavyko susilaikyti, ašaros byrėjo smarkiau nei lietus audros metu. Pažadėjau sau sugrįžti. Šį kartą žinojau, kad nepavyks to padaryti po metų, todėl tai buvo neįprastai sunku. Manęs laukė paskutiniai metai mokykloje. Visą kelionę iki pat namų, kuriuose aš jau nebesijaučiau lyg savuosiuose, aš negalėjau suvaldyti skausmo savyje ir guodžiausi, kad gavusi mokyklos baigimo diplomą būsiu laisva ir galėsiu siekti šios svajonės.

Deja, mes planuojam – Dievas juokiasi. Mano planas sugriuvo tą dieną, kai jis turėjo tapti realybe. Bet negalėjau leisti sau pasiduoti. Sėdėjau per naktis ieškodama universitetų Amerikoje, ieškojau visų įmanomų būdų judėti svajonės link. Tačiau mama palaužė mane ir aš pasilikau Lietuvoje. Net ir tada, kai buvau priimta studijuoti Amerikoje, pasirašiau sutartį su VDU. Pažadėjau mamai pabandyti pamilti Lietuvą, pabandyti pajusti studentišką gyvenimą čia. Nusprendžiau, kad pabėgti nebus vėlu. Taip pat žinojau, kad galėsiu išbandyti Work & Travel programą, kuri man parodys šiek tiek kitokias JAV spalvas. Tą šalies pusę, kur žmonės tikrai sunkiai dirba dėl duonos kąsnio.

Nežinau, ar aš esu laimės kūdikis, ar tikrai priklausau tai šaliai, tačiau viskas nutiko visiškai priešingai, nei aš tikėjausi. Mylėjau savo darbą visa širdimi, kiekvieną dieną ėjau į jį su šypsena veide ir didžiausiu džiaugsmu. Netrukus pradėjau ieškoti ir antrojo darbo. O tą dieną, kai jį radau, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Maniau, kad esu laimės kūdikis jau vien dėl pirmojo darbo viešbutyje, tačiau tada, kai įsidarbinau picerijoje, nebetekau žado. Manager’iai abiejuose darbuose buvo nepaprastai geri ir draugiški, tačiau picerija… Tam nėra žodžių, lig šiandien mes palaikome ryšius, kalbame kasdien ir negalime sulaukti dienos, kada vėl susitiksim. Beveik kasdien po darbo kartu vykdavome į vakarėlius, palydėdavome ar pasitikdavome saulę paplūdimyje… Į darbą skubėdavau su užsidegimu ir meile, prašydavau neduoti man laisvadienių, nes darbas buvo mano poilsis ir džiaugsmas sielai. Mano paskutinės dienos darbe pravirkdė ne vieną, o atsisveikinimo apkabinimai iš šefukų buvo be galo šilti, stiprūs ir nuoširdūs. Palikau Miramar Beach ir Grimaldis piceriją pažadėdama jiems sugrįžti. Bendradarbiai lydėjo mane į oro uostą, linkėjo gerų atostogų ir saugios kelionės namo bei sakė laukiantys grįžtant.

Išvykau pas savo drauges, kurias nekantravau sutikti visą vasarą. Beveik mėnesį mes keliavome po vienas gražiausių Jungtinių Amerikos Valstijų vietovių ir džiaugėmės gyvenimu. Neįmanoma papasakoti, kiek daug nuostabių dalykų nutiko per vasarą ir tą kelionių mėnesį – jūs kiekvienas privalote tai išbandyti asmeniškai.

Man net pasisekė sutikti žmogų, kurį pamilau visa širdim. Tai tik pastūmėjo mane siekti savo senosios svajonės. Ir štai dabar sėdžiu priešais tuščius lagaminus nekantraudama, kada vėl krausiuosi daiktus. Mano meilė šiai svajonei po vasaros tapo tik dar stipresnė. Išvykdama tikėjausi pamatyti juodą darbą ir vargą, o gavau vien laimę ir meilę. Radau vidinę ramybę ir gyvenimo džiaugsmą. Kiekvieną dieną Lietuvoje stengiuosi atsidžiaugti, lyg tai būtų mano paskutinioji diena. Bandau atsisveikinti su viskuo ir ilgam. Ieškau būdų kaip išpildyti svajonę ir šį kartą esu pasiryžusi labiau nei bet kada prieš tai. Šį kartą manęs nebeperkalbės niekas. Kai tikrai ko nors trokšti, kliūtys neegzistuoja. Iš tos aistros sugebėjau rasti jau šešis būdus ten išvykti ir vėl. Bent keturias vietas apsistoti. Ir vienas Dievas težino, kiek galimybių pasilikti ilgėliau man dovanos likimas.

Siekite savo svajonių, neleiskite kitiems jų keisti ir niekada nepasiduokite. Tai, kas verta pastangų, niekada nebūna lengva. Tad sukaupkite visą drasą bei jėgas ir pirmyn svajonės link. Nenustokite tikėti ir žinokite, jog visos svajonės gali tapti realybe. Svarbiausia nenustoti jų siekti. Tokia yra mano istorija svajonės link, o apie pačią Ameriką papasakosiu daugiau kitame savo straipsnelyje. Buenos noches!

Autorius: Simona Naujokaitytė

Liko laukti tik metus – Sūpynės festival

Laukimas truko visus metus, o keturios jubiliejinio festivalio Sūpynės dienos prabėgo nepastebimai greit. Tačiau laukti buvo verta. Prasidėjusios nuo mažo festivalio, šiemet išaugusios iki dešimties metų Sūpynės ir vėl kvietė pasisupti į jau gerai pažįstamą Pakretuonės mišką. Į festivalį keliaudama ketvirtą kartą praleisti geriausias metų dienas tarp samanų, tyro miško oro, stingdančių ir kūną virpinančių muzikos garsų, tarp džiugiai gražių žmonių jau žinojau ko tikėtis, tačiau džiaugiuosi galėdama atrasti tai, kad privertė Sūpynėse pasjusti tarsi pirmą kartą. Gerąja prasme žinoma. Dešimt metų Sūpynėms – dešimt atsiminimų.

Kelionė. Išvykome ketvirtadienio rytą, todėl skubėti niekur nereikėjo. Kelionė kaip visada dalis pačio festivalio. Pažįstami keliai, Labanoro giria kvepianti artėjančiu festivaliu. Ištrūkti iš darbų, iš miesto dulkių ir keliauti į magišką mišką – jau vien tai žavi ir verčia nekantriai laukti visus metus. Nurodų tikrai netrūko, nors kelią jau ir taip puikiai žinojome. Eilių nebuvo, apsauga itin draugiška, tad festivalio pasitikimas – puikus! Nežinau ar mums taip pasisekė, ar patys buvome protingi turėdami galimybę festivaliui pasiimti keletą laisvų dienų ir atvykti dar visai tik tik prasidėjus Sūpynėms, tada nei eilės nei pikti žmonės nesukelia jokių problemų. Festivalio naujovė vykstantiems traukiniu muzika ir šokiai jame. Visai kyla noras, jei tik vyks kitais metais, keliauti traukiniu.
Aplinka. Miško paklotė, draugiški ir tvarkingi kaimynai, ežeras, samanos, miško takeliai, kurie dieną nudrieksti saulės spindulių, naktimis pavirsdavo į šviesomis apipintus tunelius į muzikos erdves. Gražu, gaivu, nieko netrūko. Jau neįsivaizduoju Sūpynių kitur, negu vyksta dabar. Magiška vieta.
Muzika – tai dėl ko vyksti į festivalį. Dešimtosios Sūpynės sukvietė visą gvardiją Lietuvos ir užsienio muzikinių karių. Keturios scenos – Low, Less, More ir High užkariavo lankytojų širdis ir kūnus. Ketvirtadienio šokiai po High scenos tentu, ekspermentiški Less scenos virtuozai, tarp miškų pasiklydusi Low scena bei festivalio karalienė More scena. Buvo visko, buvo daug, bus ką prisiminti. Labiausiai laukti LIVE pasirodymai, kurių tikrai netrūko. Function ir Xosar atlikti LIVE pasirodymai parodė ką reiškia More scena. Greta jų ilgai lauktas Ben Klock ir Ryan Elliott pasirodymas, kurį galima vadinti penktadienio numeris 1! Gyvas Mesijaus pasirodymas parodė, kad lietuviški garsai nusipelno plojimų. O kur dar visi kiti – Less scenoje tikėtai sužavėjo Inga Copeland ir jos LIVE pasirodymas. Kiekvienas rado savo favoritą, kiekvienas pasinėrė į savo muziką. Be žodžių, nes muzikai nereikia žodžių, muzikai užtenka jausmų.
Kitas krantas. Ar pasiteisino naujas reikalas Sūpynėse ar ne, bus matyti kitais metais, kuomet kitas krantas išliks arba tyliai pradings. Keliaujančių gan nepigiais laivukais iš vieno kranto į kitą neatrodė itin daug, o ir itin visų mėgstamas lieptas prie Less scenos tapęs prieplauka nebuvo tinkamai išnaudotas. Gi tokie geri prisiminimai iš ankstesnių metų ant šio liepto pasitinkant saulę… Pliusas, kad buvo galima atvykti diena ankščiau ir įsikurti kitame krante, tačiau tuo pasidžiaugė tik keliolika palapinių gyventojų.
Vizualizacijos. Dieną stūgstančios vandenyje ar ore, naktį gamtai suteikė magijos. Begalės nuotraukų su naktyje šviečiančiais geometriniais šviesų labirintais tik įrodo, kad šiemet vizualizacijos gauna didelį pliusą. Eiti pasivaikščioti palei ežero krantą, keliauti nuo Less scenos link Low, buvo tikras malonumas. Naktis, šviesos ir magija ir beprotiškas grožis. Vanduo, oras, medžiai ir galiausiai scenos tapo šviesų vizualizacijos pagrindu. Užsimerki ir vis dar matai…
Tvarka. Esu buvus ne viename ir ne penkiuose festivaliuose, todėl galiu drąsiai teigti, jog tokios tvarkos dar nemačiau. Miškas atrodė tarsi nepaliestas žmonių rankos – susirinko arba labai tvarkingi ir mišką mylintys žmonės, arba festivalio savanoriai savo darbą atliko labai gerai. Kultūringi žmonės, kultūringa aplinka ir labai švarus festivalis.
Žmonės. Kaip ir kasmet – gražūs, spalvingi, su šypsena veide, akiniais nuo saulės visa parą, draugiški bei rodandys meilę ne tik festivaliui, bet ir vieni kitiems. Bet to ir susirinkome išreikšti meilę tam, ką mylim. Gerą techno ir žmones.
Miško atradimai. Nežinau kaip kiti, bet mes mėgstame mišką ir jo gėrybes. Atvykome ne tik į festivalį, bet ir ištrūkome į gamtą. Nueiti kilometrai klaidžiojant po mišką, pririnktos smilgos su suvertomis žemuogėmis, galybė mėlynių bei netikėtai rastos voveraitės, kurios praturtino mūsų vakarienę. Kas gali būti geriau nei katik iš miško parsinešti grybai ir iš jų pagaminta garuojanti vakarienė. Civizilizacija miške.
Oras. Prieš festivalį kasdien po keletą kartų tikrinome orų prognozes. Nei kiek jos nedžiugino, todėl vietoj trumpų suknelių, šortų, maudymosi kostiumėlių paskutinėmis dienomis lėkėme ieškoti botų, lietpalčių ir šiltų megztinių. Bet lietaus taip nei lašo ir nebuvo, vėsa nuo ežero net buvo maloni, o gaivus oras džiugino einant nuo Less scenos link More scenos, kur saulė ypatingai vertė atsidengti kojas ir mėgautis šiluma. Nežinau su kokiais orų dievais organizatoriai sudarė velnišką sutartį, tačiau jei galite, darykite taip ir kitąmet.
Laukimas. Dar tik pirmadienis, dar sunku suvokti, kad Sūpynės baigėsi. Širdutė dar plazda, rankutės dar kilnojasi nuo techno garsų mintyse, į darbą eiti sunku, norisi viską pratęsti… Bet kas mums žemiečiams belieka – laukti metus ir gyventi prisiminimais. Prie gerų dalykų greit priprantama, todėl jais reikia mėgautis!

Autorius: Roberta Remeikaitė

Jia-zhen Chen (Sally)

Jia-zhen Chen (Sally)

student from Taiwan, who will be studying in VMU from February
studies Education and English language
bans people from sitting on her bed unless they change clothes
is afraid of escalators
life motto: “Be moderate, never overdo anything”

How do you feel about coming to Lithuania?

I am very excited but also a bit nervous about coming to Lithuania. It is the first time for me to step out from Asia and to explore the other side of the planet. During this precious semester I wish to learn a lot from the classes and also experience the European life style.

How do you imagine Lithuania?

New, adventurous, and unpredictable.

What do you think will be most difficult in Lithuania for you?

First of all, I will say the weather because I am from subtropical zone and it is sunny half of the year. Then, it might be the language barrier… but I heard people in Lithuania speak good English?

Why did you choose Lithuania for your studies?

I have always wanted to go to Europe. When I applied there weren’t many options and then I saw… Lithuania! That could be interesting! Back in school, our impression on Lithuania was that it’s one of the three Baltic countries, but I believe it must be more than that. If I miss this opportunity to come, I don’t know when the next time will be!

Name five things, which you are going to miss from Taiwan.

My family and friends, my dog, 24/7 convenient stores, bubble tea, and hot pot.

What are your hobbies?

I like to cook in my free time. But if I have enough money and time, traveling to see the world will be my biggest hobby.

Could you tell the recipe you love cooking the most?

You will need onion or garlic, eggs, (overnight frozen) rice, sandwich ham (1×1 square cm) and corn. First you need to scramble the eggs to half done and put it aside. After this, chop garlic or onion and put it in a hot pan with whatever kind of oil. Stir fry it until the odder comes out. Then put in the ham and fry it a bit then put the corn. When all the ingredients are well blended. Put the rice in. Mix everything and stir until the moisture evaporates. Then put the scrambled eggs in and mix well. And the last thing – put a pinch of pepper and salt. Done!

Name top three countries you would like to visit?

This is difficult… (laughing) For now, since I will be in Europe, it will be Germany, Poland, and Spain.

Why these countries: Germany, Poland and Spain?

Oh, I have some friends who used to be exchange students at my home university. They are from Germany and Poland. And Spain… It’s because of Barcelona, I want to see Antoni Gaudi’s creation.

How do you imagine yourself in 10 years?

I have never thought about that actually… But I wish I would have a job that allows me to travel around.

In conclusion, what could you say for “Studis” readers?

Hello, Lithuania and Lithuanians! I am happy to come here. Being able to be an exchange student is like dream come true for me. I am ready to have the time of my life!

Interviewed by Lina Petrauskaitė, ESN VMU

Apie meilę ir apie tai, kodėl geriau būti Džoniu.

Baigiu apsiryti nepadoriai skaniais guminukais. O ką? Jie gi vienas patraukliausių produktų, kurių galima rasti eilinėje parduotuvėje – spalvoti ir šmaikštūs įpakavimai, platus skonių bei formų asortimentas ir visa kita. Na gerai, prisipažinsiu, nieko neišmanau apie guminukus. Juos visai netyčia, o gal ir labai planuotai (neįlįsiu gi dabar į žmogaus smegeninę) paliko draugas. Gal čia tokia tyli paguoda dėl mano nenusisekusio sėkmės seminarų verslo. Pamenate, dar praėjusiais metais planavau su žmonėmis pasidalinti savo išmintimi. Taigi, nepasisekė. Išeikvojau paskutines santaupas reklamai, o į seminarą iš gailesčio atėjo tik pora pažįstamų, kurių ir vardus buvau pamiršusi. Kokia čia sėkmė, kai neturėdama telepatijos dovanos negaliu atspėti tų žmonių vardų ir kaskart turiu raudonuoti bandydama juos prisiminti… Bet ką jau čia skųsiuosi. Man gal ir nepasisekė, bet jūs vis dar turite šansą. Pasakysiu ką reikia daryti. Pasikeiskite savo pavardes ar pseudonimus, nežinau, priklauso nuo to kaip prisistatote žmonėms. Bet svarbiausia – nedvejokite ir tuoj pat tai padarykite – visuose socialiniuose tinklapiuose ir oficialiuose dokumentuose, draugams neleiskite savęs vadinti senuoju vardu. Jei dabar esate Kvarkianti Žuvėdra, atkakliai ignoruokite tuos, kurie vis dar drįsta į jus kreiptis senuoju Jonu. Joks jūs nebe Jonas.

Dėl ko taip reikia daryti ir kur čia populiarumo paslaptis? O gi štai, pamenate Mario Basanov‘ą? Taip, taip, taip, dabar jis Ten Walls ir surenka didesnes nei bet kada auditorijas, o ir bilietų kainos tapo tokios sunkios ir ne visiems įkandamos. Faktai kalba patys už save ir nėra čia ko aiškinti. Jei reikia daugiau argumentų, galiu pateikti dar vieną pavyzdį. Yra tokia taksi firma, kurią labai myliu, nes įsivaizduoju, kad ir ji labai myli savo klientus ir nėra brangininkė. Taigi, toje firmoje yra toks vairuotojas. Džonis Geležinis. Prisiekiu, būčiau vyras, irgi taip pasivadinčiau. Nežinau, gal čia ir yra tikras jo vardas, tik mano išsilavinimo stoka neleidžia priimti to rimtai, tačiau bet kokiu atveju, galiu lažintis, klientūros jis turi daugiau nei bet kuris kitas vairuotojas. Ne vien dėl malonaus elgesio ir gražios, beveik depiškos išvaizdos, bet dar ir dėl to, kad jis Džonis. Geležinis. Taigi, galite toliau ir neskaityti, atskleidžiau populiarumo paslaptį, dabar viskas jūsų rankose.

Skaitote toliau? Na ir puiku, papasakosiu jums tokių dalykėlių apie meilę. Man uždraudė apie ją rašyti banaliai, tai rašysiu kaip išeis. Praeitą Valentino dieną švenčiau ant grindų, nes netilpau į draugės lovą. Išties, nebuvo jėgų į ją įsiristi. Kitaip sakant, tuo laikotarpiu man reikėjo mažiau švęsti, dažniau lankyti anoniminių alkoholikų klubą. Šiaip ar taip pasimokiau ir šią Valentino dieną sutiksiu miške… Matote, neseniai prisiminiau paauglystėje perskaitytą būrimą. Nuo to, kokį paukštį sutiksi šią dieną, priklauso koks bus tavo būsimas vyras. Neslėpsiu, esu baisiai prietaringa, o prie viso to dar ir pareiginga, tad tikrai nesiruošiu tupėti balkone ir žiūrėti į varnas. Kam man reikia vyro varnos? Kad visokias šiukšles tampytų? Aišku, gerai pagalvojus, gal tai ir nėra blogas variantas – jei šiukšles iš namų išneštų būtų visai gerai, nes aš tai neišsinešu. O jei būtų pankas, eitume paskipinti ir iš konteineriuose rastų gėrybių gamintumėmės karališkus pietus. Bet visgi, netrokštu, kad man koks prie ausies karksėtų. Eisiu į mišką ir lauksiu erelio, su kuriuo galėsiu keliais skrajoti, kuris gindamas mane kam nors į snukį pasiūlys. Aišku, su juo greičiausiai romantinių filmų neteks žiūrėti, bet aš jų ir taip nemėgstu, todėl laisvalaikiu galėsiu kartu su savo meilučiu eiti į gatvės muštynes. Būsiu bloga mergaitė, štai taip.

Bet kol dar nieko nesusiradau, mintimis saugiai grįžtu į tikros ir tyros meilės prisiminimus. Tai buvo darželio laikais. Man buvo šešeri ir atrodžiau visai neblogai. Tik atėjusi į darželį įsimylėjau Tomą – jis buvo toks nieko sau, dailių veido bruožų, gražiai aprengtas, nupraustas, saikingai pamaitintas. Meilė buvo trumpa ir be atsako. Tiesą sakant, jis tiesiog įkyrėjo su nuolatiniu savo verksmu kas rytą, kai mama jį palikdavo ir iškeliaudavo į darbą. Nusprendžiau, kad nėra man čia ko dūsauti ir susiradau tikrą, savęs vertą vyrą. Buvo jis strazdanotas, plačios šypsenos berniukas ir mes labai rimtai draugavome. Kartą jis atėjo pas mane į svečius ir močiutė mums išvirė kiaušinių. Tie kiaušiniai buvo kietai virti, turbūt todėl, kad neapsitaškytumėme. Po to, ji mus nuvedė aprodyti savo vištų. Buvo tikrai smagu, bet kai pagalvoju, darosi apmaudu – man rodos, močiutė mane norėjo ,,prakišti“. Nes gi kam šiaip sau maitinti svetimą vaiką ir aprodyti savo ūkį – suprask, tos vištos buvo tarsi mano kraitis. Šiaip ar taip mes buvome tik vaikai ir neįtarėme tokios klastos, dėl to jis mane vėliau pavėžino su dviračiu. Tais laikais būti šešerių ir minti ne kokį triratuką, bet tikrą vaikišką dviejų ratų dviratį buvo kieta. O turėti gyvenimo meilę su savo tačke buvo virš visko. Tai štai tokia audringa buvo mano vaikystė, kad net nepamenu kaip išsiskyrėme. Greičiausiai kažkuriam teko palikti darželį.

Na, ir galų gale atskleisiu dar vieną paslaptį susijusią su meile žmonėms, tėvynei, muzikai, savo miestui, pieštukams, kavos puodeliams ir kitiems keistiems dalykams. Kai buvau maža, nelabai mėgdavau darbuotis, bet vis tiek man prikabino pareigą laistyti gėles. Eina sau,- galvojau,- laiko čia mane gėlininke. Aišku, tų gėlių aš nelaisčiau ir galų gale pagyrimais manęs nepalaistė ir tėtis. Liedamas vandenį ant gerokai nudžiovintų augalų jis man pasakė, kad nuo to, kaip mes rūpinamės augalais priklauso ir tai, kaip žmonės rūpinsis mumis. Kitaip tariant, jei kažkam sugebame parodyti dėmesio ir suteikti šilumos, tai to paties sulaukiame ir iš kitų. Juk laistomos gėlės tikrai nevysta, o tik skleidžia gražiausius savo žiedus. Taigi, marš pasitikrinti kas dedasi ant jūsų palangės!

Autorius: Ernesta Dambrauskaitė

Studentas – studentui

Tikriausiai visi gyvenime esame susidūrę su situacijomis, kurios tarsi apsunkina mūsų gyvenimą. Norėtųsi jų išvengti, tačiau to padaryti neįmanoma, nes tai yra būtina mūsų kasdienybės dalis. Bet ar nebūtų lengviau, jei būtų galima šias situacijas palengvinti? Visi studentai nori gyventi lengviau ir patogiau, todėl siūlome keletą variantų būtent Jums, kaip palengvinti savo studentišką gyvenimą keliomis gudrybėmis. Nusirašinėti universitete griežtai draudžiama, bet pasilengvinti sau gyvenimo juk niekas neuždraus, tiesa?

Visi mėgstame kramtyti gumą. Tai atpalaiduoja, tačiau retas, kuris iš mūsų žino, jog tokio pat skonio gumos kramtymas besiruošiant svarbiam atsiskaitymui padeda ir per testą. Viskas, ką reikia padaryti – tai tik kramtyti tokią pat gumą!

Nėra to, ko studentas neišmoktų per vieną naktį. Ir tai įrodo net mokslininkai. Tačiau kad mokymasis iš tiesų būtų efektyvus, reikia nepamiršti kelių svarbių taisyklių: 25min. sunkaus darbo, vėliau 5min. pertraukėlė ir kiekviena trečioji pertrauka turėtų trukti ne mažiau nei 20min. Tokiu būdu paskutinė naktis atneš geriausius rezultatus!

Po ilgos ir sunkios mokymosi nakties arba „intelektualaus“ studentiško pasisėdėjimo prie alaus bokalo rytas visada būna sunkus. Jei bijote, kad neišgirsite žadintuvo – ne problema. Įdėkite savo išmanųjį telefoną arba žadintuvą į stiklinę. Patikėkite, tai bus pats garsiausias žadintuvas, kokį tik esate girdėję.

Koks studentas be šiuolaikinių technologijų? Internetas turėtų būti pasiekiamas visur ir visada! Jei žinote, kad lankysitės vietoje, kurioje niekada anksčiau nesilankėte ir nežinote Wi-Fi slaptažodžio tam yra sprendimas! Apsilankykite svetainėje www.foursquare.com ir susiraskite tos vietos slaptažodį.

Visi studentai taupo maistą. Jei norite, kad vakarykštis Jūsų picos gabalėlis būtų toks pat traškus, kartu su juo į mikrobangų krosnelę įdėkite dubenėlį vandens. Skanaus.

Kas sakė, kad šokoladas tik suteikia papildomus kilogramus? Ruošiantis svarbiam atsiskaitymui nepamirškite suvalgyti kelių gabalėlių šokolado. Tai padės įsisavinti naują informaciją daug greičiau ir… „skaniau“.

Autorius: Kristina Andrijaitytė

Praktika yra tavo pirmas žingsnis į karjeros aukštumas

Kai esi studentas, didžiausiu galvos skausmu tampa praktika. Ir visai nesvarbu, kuriame kurse būsi ar ką studijuoji – apie jas galvoti pradedam dar pirmuosiuose kursuose. Dažniausiai pabijom griebtis tų galimybių, kurios atsiranda anksčiausiai. Galvojam „Dar palauksiu, gal atsiras kas nors geresnio“. Rinkdama šias istorijas supratau, kad svarbiausia nebijoti ir rizikuoti. Kartais tos pirmosios atsiradusios galimybės gali būti didžiausias tavo nuotykis ir gera pradžia keliaujant tolyn. O kartais tiesiog svarbu parodyti daugiau entuziazmo.

Miglė Galvonaitė VU Žurnalistika 2 kursas

VU žurnalistikos pirmo kurso pabaigoje reikia atlikti privalomąją praktiką regioninėje periodinėje spaudoje. Rinktis galima iš visų miestų, išskyrus Vilniaus. Tai, žinoma, nėra labai patogu vilniečiams, tačiau net ir jiems atsiveria galimybė pakeliauti po Lietuvą, jos mažesnius miestelius. Paprastai studentai renkasi miestelius, kur gyvena jų giminės, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie nuomojasi butus arba gauna bendrabutį iš universiteto.

Aš pasirinkau praktiką atlikti Anykščiuose, nes ten gyvena mano seneliai. Prieš tai tris metus vasaromis dirbau Anykščių radijo stotyje „Nykščiai“, todėl buvo įdomu išbandyti ir kitą visuomenės informavimo priemonę – spaudą. Be to, tame mieste lankausi nuo vaikystės, leisdavau Anykščiuose vasaras, didžiąsias šventes. Buvo įdomu miestą pažinti visai iš kitos – žurnalistinės pusės.

Didžiausia patirtis – darbas redakcijoje, kai reikia derinti savo ir vyr. redaktorės interesus, įsiklausyti į redakcijos narių pastabas, pasiūlymus, bet tuo pat metu išlaikyti savo stilių, kas, manau, žurnalistui yra labai svarbu. Labai patiko tai, kad redakcijoje visad sulaukdavau pagalbos, tekstus nagrinėdavome su redaktore, ji pateikdavo pastabų. Taip pat įgijau ir kitų žinių – spaudos fotografijos, teksto ir iliustracijų kompozicijos pagrindų.

Didžiausias iššūkis – vox populi (interviu su žmonėmis gatvėje). Jau buvau tai patyrusi, kai dirbau radijuje, tačiau tikėjausi, kad per keletą metų žmonės įgavo daugiau drąsos. Matyt per daug įsisvajojau, nes kai tik praeiviai pamatydavo mane su fotoaparatu ir diktofonu, pereidavo į kitą gatvės pusę. Netgi jei pavykdavo gauti atsakymą, žmonės nesutikdavo prisistatyti ar nusifotografuoti.

Praktikos metu suvokiau, kad negalima turėti išankstinės nuomonės apie temą. Kiekviena tema, net jei iš pirmo žvilgsnio ji atrodo visai ne Tau, yra įdomi. Gavau pačių įvairiausių temų – kalbėjausi su vaikų ir paauglių psichiatre apie savižudybes, su garsiais Anykščių menininkais, keliautoja Anykštėne, kuri keletą metų su šeima gyveno Balio saloje, vietiniu bitininku. Visi jie buvo labai skirtingi. Dėl kai kurių interviu labai abejojau, tačiau dabar dėl nieko nesigailiu, nes tokie pokalbiai praturtino ir mane kaip asmenybę.

Praktika man taip pat padėjo tvirtai apsispręsti dėl specialybės, nes pirmame kurse apniko abejonės. Tačiau būtent atliekant praktiką suvokiau, kokioje srityje noriu dirbti ir kad man toks darbas patinka. Minusai – miestelis nedidelis, tad ir žmonės domisi intriguojančiais dalykais, kartais norėjosi tiesiog parašyti gražiai, nes net žvelgiant kritiškai kai kuriose temose nebuvo įmanoma įžvelgti problematikos, tačiau redakcija skatino net ir į tokias temas žvelgti ne per daug teigiamu kampu.

Iš esmės esu patenkinta tuo, kad praktiką atlikau jau po pirmo kurso, nes nežinia, ar kitu atveju vis dar studijuočiau. Be to, būtent praktikos metu, ypač mano specialybėje, įgyjami įgūdžiai. Gali kiek nori mokytis teorinių pagrindų, tačiau savo stilių atrasi ir į vėžes įsivažiuosi tik paimdama rašiklį ir rašydama (šiais laikais – kompiuterį :D).

Jovita Liutkutė

Jovita Liutkutė KK Želdiniai ir jų dizainas 2 kursas

Man praktikos vietos ilgai ieškoti neteko. Fakulteto koordinatorė skaitė paskaitą apie praktikos galimybes užsienyje. Tiesiog nuėjau į katedrą ir pasakė, kas labiausiai tiktų. Galėjau rinktis – važiuoti į Portugaliją arba Vengriją, nes ten jau buvo ne vienas studentas. Pirmiausia pasirinkau Portugaliją, bet ten nereikėjo studentų, tad nusiuntė dokumentus į Vengriją ir tikrai labai džiaugiuosi, kad nepriėmė į Portugaliją.

Praktiką atlikinėjau Budapešto Corvinus universiteto Experimental and Research Farm. Ji truko tris mėnesius. Dirbome darbus, susijusius su augalais: sodinom, dauginom, prižiūrėjom juos. Įgijau tikrai daug ir labai naudingos bei vertingos praktikos. Gyvenau netoli Budapešto, toje pačioje teritorijoje, kurioje ir dirbome. Gyvenimo sąlygos pakenčiamos – gyventi galima. Susipažinau su daug įdomių žmonių, su kai kuriais bendrauju iki šiol. Galiausiai pažinau ir įsimylėjau Budapeštą, kaskart vis labiau ir labiau. Po praktikos čia buvau atvykus ne vieną kartą ir planuoju dar daugybę kartų čia apsilankyti. Būdama ten jaučiausi tikrai labai gerai, asmeniškai man net nesijautė, kad esu kažkur toli nuo namų. Važiuodama į Vengriją, turėjau planų įgyti naujos ir vertingos patirties, pažinti naują kultūrą, susipažinti su naujais žmonėmis – viską įvykdžiau su kaupu. Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.

Austė Telyčėnaitė VU Informologija 4 kursas

Atlikinėjau kelias praktikas, tačiau ilgai ieškoti jų neteko. Ieškojau nedaug, žinojau, kur noriu patekti, tad išsiunčiau CV, pakvietus, nuėjau į pokalbius ir gavau vietą. Praktiką atlikau Danske Bank socialinės atsakomybės skyriuje. Ir taip pat RSV agentūroje Nova media.

Banke veikla buvo labai įvairi – rengiau ataskaitas, vedžiau moksleiviams „Pažink Banką“ užsiėmimus, dalyvavau edukacinio žaidimo adaptavime/testavime/taisymuose, skambinau į mokyklas, rengiau įvairias prezentacijas, dalyvavau socialinės atsakomybės konferencijose.

RSV agentūroje rengiau prezentacijas apie socialinius tinklus, atlikau jų stebėjimą, analizę. Taip pat prisidėjau prie kitų projektų – fiksavau klientų vykdomus renginius, dalyvavau verslo pusryčiuose, susipažinau su agentūros gyvenimu. Abi praktikos man tikrai labai patiko. Svarbiausia ieškoti ten, kur tikrai norėtum dirbti.

Rimgailė Daukšytė

Rimgailė Daukšytė VDU Kūrybinės Industrijos 1 kursas

Kaip aš atradau savo praktikos galimybę? Keletą „Įvado į kūrybines industrijas“ paskaitų vedė žinomas prodiuseris, šou pasaulio žmogus Gediminas Jaunius. Jis pateikė pasiūlymą visiems norintiems – rašyti motyvacinius laiškus ir bandyt atlikti praktiką kūrybos namuose ,,ELITAZ”. Tikriausiai taip ir buvo atrinkti 20-25 žmonės, kurie gavo šią galimybę.

Buvom suskirstyti į kelis „failus“:

Publikos animatoriai (nuo 10 iki 20 žmonių) – tai žmonės, kurie tvarko rezervuotas vietas, reguliuoja sektorius ir juos prižiūri tiesioginio eterio metu;
Rekvizitas (3-5 praktikantai) – visi daiktai, kurie turi atsidurti scenoje tam tikru laiku tam tikroje vietoje. Smagus šitas reikalas – per tris sekundes išnešti visas pasirodymo dekoracijas ir likti nepastebėtiems;
Užkulisių asistentai (4-2 merginos ir 2 vaikinai) – mergaitės daro kavą ir arbatą, berniukai nešioja suši, vandenį, padeda rekvizitui. Atrodo prastoka pozicija, tačiau jie užmezgė bene daugiausia pažinčių J;
Kameros asistentas (1 praktikantas) – bėgioja paskui operatorių ir laiko jo laidą, kad niekur neužkliūtų. Žiauru, bet įdomu.
Asistentai (3 mergaitės) – Dvi dirba su dalyviais, kad jie būtų reikiamu laiku reikiamoj vietoj, rūpinosi jais ir kitomis eterio problemomis, o viena prodiuserio asistentė, taip pat laksto su racija ir scenarijumi, seka pasirodymų laiką, eiliškumą ir sklandų darbą, padeda užtikrinti eterio kokybę (pvz., už Donato Montvydo galvos matosi pakabintas sektoriaus „D“ lapas. Mano darbas buvo užtikrinti, kad jis dingtų iš ten per sekundę. Turi matyt viską ir visur, būt visur ir visada, žinot viską apie viską ir tuo pačiu likt nepastebima. Reikėjo tiek visko susikišt į makaulę, kad atrodė neįmanoma, tačiau pavyko).

Dirbome sekmadieniais, teko važinėti Kaunas – Vilnius, Vilnius –Kaunas visą gruodį ir sausio 1dieną (Teatro arenoje turėjome būti 11 valandą ryto, tad traukinys buvo 08:09, diena prasidėdavo 6 ryto, o po darbo, „afteris“, po kurio grįždavom 7 valandą ryto. Para be miego, be energijos ir su neapsakoma dauguma įspūdžių, kurie turi „susigulėti“, kad būtų galima nupasakoti. Nepaaiškinamai pilna įdomiausių nuotykių, emocijų, energijų, pažinčių ir patirčių praktika, kuri ilgai išliks atminty. Neveltui #visosemocijos

Žydrūnė Rukuižaitė VDU Viešoji Komunikacija 3 kursas

Kai pradėjau ieškotis praktikos vietos, buvau bebaigianti dar tik antrą kursą, taigi, man praktikos vietos nepadėjo ieškoti niekas, nes oficialiai mano specialybėje dvi praktikos atliekamos tik baigus trečią kursą. Bet grįžusi iš Erasmus Turkijoje nenorėjau savo vasaros praleisti nieko neveikdama. Taigi, internete susiradau penkias geriausias viešųjų ryšių įmones Lietuvoje ir tiesiog siunčiau joms motyvacinį laišką su savo CV. Po kelių dienų atrašė viena įmonė – VRP „Hill+Knowlton strategies“. Pradžioje bandžiau tartis, kad mane priimtų kaip tiesiog praktikantę, nes žinojau, kad man dar negalima atlikinėti praktikos, tačiau įmonė pareikalavo, kad būtų trišalė sutartis, taigi, dar būdama Turkijoje, susiderinau tiek su universitetu, tiek su priimančia įmone. Grįžus liko tik formalumus susitvarkyti.
Kaip sekėsi pačioje įmonėje? Pirmas įspūdis – painiava. Organizacijoje dirba ~25 žmonės, visi užsivertę skirtingais darbais ir atrodo, kaip jie viską suspėja ir nesusipainioja, kas už ką atsakingi, bet esmė labai paprasta – visi darbuotojai turi savo komandą, kurią sudaro 4-5 žmonės, o kartais ir vienas žmogus, ir kiekviena komanda turi savo atskirus klientus, su kuriais dirba. Taigi, visą organizaciją sudaro daug mažyčių komandų. Aš atlikti praktiką patekau į komandą, kurioje yra vienas žmogus (kaip vėliau supratau, ji dirba viena, nes yra pakankamai kompetentinga tai daryti). Be manęs organizacijoje praktiką atlikinėjo dar 7 praktikantai, tai nesunku paskaičiuoti, kad net ketvirtadalį visos įmonės darbuotojų sudaro praktikantai J.

Ar praktika atitiko mano lūkesčius? Tikrai taip, nes pamačiau tą visa virtuvę, kaip viskas vyksta viešųjų ryšių srityje, man buvo skiriamos neišgalvotos užduotys, dėl to tą mėnesį jaučiausi visai svarbi dalis, na, bent jau tuose projektuose, prie kurių prisidėjau, o dar smagiau, kai dabar, praėjus pusei metų, per televiziją galiu pamatyti tai, prie ko prisidėjau. Dar labai smagu buvo tai, kad tikrai didelis dėmesys yra skiriamas praktikantams. Kas savaitę mums, praktikantams, būdavo daromi susirinkimai, kurių metu vadovų galėdavome klausti apie jų darbo specifiką, apie sunkumus, su kuriais susiduria dirbdami tokį darbą, apie viską. Tai tik įrodo, kad jie praktikantams skiria didelį dėmesį, kaip vėliau paaiškėjo, net trečdalis darbuotojų čia pasiliko būtent po praktikos. Tai va, summa summarum, man pasisekė su praktika gal dėl to, kad pati susiradau, gal dėl to, kad tiesiog į gerą įmonę patekau, bet tikrai nesiskundžiu ir nors praktikavausi tik mėnesį, tačiau įmanoma ir per tiek laiko pažinti darbą, kuris tavęs laukia ateityje.

Rūta Mejerovičiūtė KTU Žmogiškųjų išteklių vadyba (Lyderystė) Absolventė

Na, pradėjau apie praktiką galvoti tada, kai jau buvau „prispirta prie sienos“. Ką tai reiškia? Žinojau, jog ją reikės atlikti paskutiniame kurse rašant bakalaurinį darbą. Buvau tik neseniai grįžus iš Erasmus ir labai rimtai svarsčiau atlikti ją užsienyje. Nuo pat pradžių žinojau, kad praktika yra didžiausia investicija į tolimesnį karjeros kelią (dabar tikrai tai žinau). Taigi, tikslingai pasirinkau šalį – Airiją. Tai šalis, kuri gražiausiai kalba angliškai, tad pradėjau savo paieškas ten – radau porą rimtų kompanijų, viena jų Proctor Gamble. Aišku, visada svajojau apie Microsoft ir kitus didelius vardus – tik pagalvok, kaip būtų atrodęs mano CV! Visgi gyvenimas lėmė, jog studijų metu pasitaikė nereali komanda, galimybės ir pats geriausias universitetas, suteikęs galimybę išvykti į JAV pristatyti savo komandos verslo idėją. Būtent tas projektas lėmė tai, kad likau Lietuvoje, pražioplinau visas atrankas dėl erasmus praktikos ir, žinoma, tas nuostabias praktikos vietas, kurios galėjo būti. Tikrai nenusiminiau ir pradėjau ieškoti Lietuvoje, tiesiog perdėliojusi savo gyvenimo planą. Na ir kas gi čia? Puikus puslapis – „gerapraktika.lt“. Užsiregistravau ir radau aibę praktikos vietų. Mano studijos tuo metu sukosi aplik Žmogiškuosius išteklius, tad ir kryptis buvo tikslinga – Personalo skyrius. Radau skelbimą, kad Omnitel ieško praktikanto personalo skyriuje. Išsiunčiau ir CV, ir motyvacinį laišką. Radau jų skelbimus ir kituose portaluose, aplikavau ir per kitus portalus į tą pačią vietą – atkakliai norėjau patekti būtent ten!

Kodėl Omnitel? Žinoma, turėjau ir kitų variantų, tokių kaip praktika universitete bei vienoje didžiausių aviacijos kompanijų, tačiau Omnitel nuo seno mane labai patiko. Esu lojali klientė ir visada jais žavėjaus. Plius, jau vaizduotėje rašiausi savo CV: „O kas nežino Omnitel?“. Į tą pačią vietą bandžiau įrašyti ir universitetą, bet pagalvokim, kaip čia atrodo? „Nieko neradai, tai universitete „užsirašei“ praktiką“.

Buvau keliuose pokalbiuose. Jie vyko Vilniuje, tad teko pasivažinėti. Personalo kolegės labai profesionaliai vedė pokalbius ir paklausus, kur norėčiau būti po 5 metų, šypsodamasi atsakiau, kad jos vietoje. Dar dalyvaudama interviu suvokiau, kad noriu čia dirbti, išmokti viską, ką moka ji. Norėjau būti tikra profesionalė, o kur to galiu išmokti? Tik būdama kartu personalo skyriuje.

Mano entuziazmas, iniciatyvumas pakerėjo Omnitel personalo skyrių ir jau po 20 minučių išėjus iš ofiso buvau pakviesta atlikti praktika Omnitel Personalo skyriuje.

Vieta – Vilnius. Paskaitų aš jau nebeturėjau, nes buvau paskutiniame kurse. Su įmone susitariau, kad išleis, kada reikės, tad problemų nebuvo. Taip pat greitai radau, kur gyventi, tad investicija į savo ateitį prasidėjo.

Buvau pilnateisė darbuotoja, tikrai nebuvau pasiuntinukas. Kolegės buvo draugiškos, nuolatos mane vesdavosi kartu į pokalbius, susitikimus, mokė, pasitikėjo ir atnešdavo kavos (visgi praktikantai Omnitel kavos neverda).

Per tuos 3 mėnesius ne tik sužinojau, kas tas personalo skyrius, bet labai daug ir išmokau. Pamačiau visą virtuvę. Įsimylėjau šią įmonę, jos darbuotojus ir patį darbą.

O kas nutiko po to? Likau dirbti. Po praktikos man pasiūlė likti dirbti ir padėti kolegėms darbuose. Net nedvejodama sutikau – juk liko dar ko išmokti, o ir praktikos metu pamačiau, kad toks darbas mane tiesiog atskleidžia, čia noriu augti ir tobulėti. O tarptautinė kompanija yra tiesiog ta „mama“, kuri linkusi tave auginti!

Vasarą pati atrinkinėjau studentus į praktiką. Žavėjausi studentais, kurie ateina į pokalbius, kurie sutinka savo vasarą „paaukoti“ vardan to, kad išsiaiškintu, kuo jie nori būti, kas jiems tinka ir patinka. Pagal CV mačiau, kad buvo ir tokių, kurie studijų metais praktikas atlikinėjo nuolatos. Galbūt skeptikai sakys: „tai kam nemokamai čia kažkam dirbti, jei gali gauti atlyginimą?“. Savanoriška praktika CV atrodo daug rimčiau, nei padavėjos darbas (jums sako mergina, kuri yra iš HR srities ir per dieną perskaito per šimtą CV). Viskas priklauso nuo motyvacijos ir tavo požiūrio į praktiką. Žinoma, jei nėra galimybės atlikti praktikos kitame mieste, visada gali rasti ją ir savo studijų mieste – juk yra praktikų, į kurias gali ateiti kartas nuo karto, ne pilnai darbo dienai. Praktika yra tavo pirmas žingsnis į karjeros aukštumas.

Patarimas – nebijokit praktikos, kuri trunka 3 mėnesius. Pirmą mėnesį tu mokaisi, antrą dirbi, o trečią – rodai iniciatyvą ir gali pastebėti procesus, kuriuos gali patobulinti. Tas 3- iasis mėnuo yra tavo „laikas ypač sužibėti“.

Autorius: Paulina Rūgytė