Regos negalia Rasai Beatričei nesutrukdė siekti savo svajonių
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė Rasa Beatričė Urbonaitė baigė Socialinio darbo bakalauro studijas ir šiuo metu siekia Muzikos terapijos magistro laipsnio Vilniaus universitete. Jos gyvenime svarbią vietą užima savanorystė, muzika ir kelionės. Mergina turi regos negalią, tačiau neatsimena nei vieno atvejo, kai tai būtų sutrukdę jai siekti savo svajonių.
Kodėl nusprendei savanoriauti?
Neįgaliesiems pakankamai sudėtinga įsidarbinti, ypač neturint kvalifikacijos, nes daugelis darbdavių pamatę diagnozes užrašytas ant popieriaus išsigąsta ir galvoja, kad mumis negalės pasitikėti. Dėl to, bakalauro studijų metu darbo neieškojau, bet savo laisvą laiką norėjau leisti prasmingai.
Papasakok, apie savo savanorystės patirtį.
Esu savanoriavusi įvairiose stovyklose, Kauno hospise, kur lankomi savo namuose gyvenantys žmonės, sergantys nepagydomomis ligomis, ir „Arkos“ bendruomenėje, skirtoje intelekto negalią turintiems žmonėms.
Šios patirtys man davė daug gerų emocijų. Kadangi „Arkoje“ teko bendrauti su žmonėmis, kurie turi kitokią negalią nei aš pati, išmokau kantrybės. Jie taip pat išmokė mane, kaip svarbu būti tikru, neužsidėti kaukės, neapsimesti.
Gyvenime tave lydi ir muzika. Kaip ją atradai?
Jau vaikystėje tėvai pastebėjo, kad turiu klausą ir tiek darželyje, tiek mokykloje skatino mane dainuoti įvairiose grupėse, choruose. Prieš įstojant į VDU baigiau vokalą Vilniaus konservatorijoje, universitete dainavau akademiniame chore „Vivere Cantus“. Šiuo metu dainuoju Lietuvos jaunimo dienų chore.
Dainavimas man suteikia galimybę atskleisti save, parodyti savo talentą kitiems ir taip džiuginti žmones.
Daug keliauji. Ką tau suteikia ši patirtis?
Taip, esu aplankiusi 27 Europos valstybes. Kelionės man suteikia nepriklausomybės jausmą. Prieš pirmą kartą vykstant gyventi į užsienį, į Slovėniją, jaučiau didelę baimę: kaip aš susitvarkysiu, kaip susirasiu, tai, ko man reikės? Tačiau išėjimas iš komforto zonos padėjo suprasti, kad aš galiu daugiau, nei galvoju pati.
Turi regos negalią. Ar tai kada sutrukdė tau užsiimti norimomis veiklomis?
Ne, tokio atvejo nėra buvę. Tačiau turiu seną svajonę išvažiuoti savanoriauti į Jungtines Amerikos valstijas. Dar nepavyko to padaryti dėl pasikeitusių gyvenimo planų, tačiau tikiuosi, kad išpildysiu šią svajonę.
Už ką esi labiausiai dėkinga?
Už tai, kad viskas mano gyvenime susiklostė būtent taip, už žmones esančius šalia. Ypatingai, esu dėkinga savo tėvams, kurie spręsdami mano ateitį padarė drąsų žingsnį ir vietoj specialios mokyklos mane išleido į bendrojo lavinimo mokyklą. Ten patyriau visko, buvo ir patyčių, tačiau išmokau savarankiškumo ir tai man labai padeda dabar.
Žygimantas Menčenkovas: „Turi pripažinti savo negalėjimą ir negalvoti, kad problema yra tavyje.“
Žygimantas Menčenkovas filosofija susidomėjo dar mokykloje, kai bibliotekoje perskaitė Christine Schulz-Reiss knygą „Aš domiuosi filosofija“. Nors tada, kaip teigia pats, nieko nesuprato, filosofija dėl savo mistiškumo jį žavėjo visą laiką. Dabar Žygimantas – filosofijos doktorantūros I kurso studentas. Vaikinas turi klausos sutrikimą, tačiau aktyviai įsitraukia į socialines, politines ir menines veiklas: „Kaip filosofui, man įdomu pažinti, įgyti visokios patirties, kad galėčiau kuo tikslingiau kalbėti apie skirtingus dalykus, abstrakčiau mąstyti.“
Kokiomis veiklomis, neskaitant studijų, tu užsiimi?
Pirmiausia, dirbu filosofijos mokytoju. Didelė laimė yra dirbti su mokiniais, ypač tada, kai filosofines problemas, apie kurias kalbame, jie atranda savo kasdienėse patirtyse. Taip pat, esu studentų judėjimo „Šauksmas“ narys. Šiemet tapau VDU Studentų parlamento nariu. Priklausau kelioms profsąjungoms. Man labai įdomi ir meno sritis: tapyba, fotografija, kinas, rašymas.
Kaip tavo gyvenime atsirado tapyba?
Baigęs bakalauro studijas, padariau pertrauką ir supratau, kad noriu pabandyti. Mane labai įkvėpė tapytojo Vincento van Gogo biografija. Jis nėra baigęs jokių tapybos mokslų ir ieškodamas atramos ją atrado būtent šiame mene, vietoj drobės, kurios neišgalėjo įsigyti, naudodamas bulvių maišus.
Aš pats, iš pradžių, ant mažo formato nupiešiau gėlę. Dabar kiekvieną paveikslą tapau kokiam nors konkrečiam žmogui, kuriam jį ir padovanoju. Tapydamas galvoju apie tą žmogų ir taip stengiuosi jį pažinti. Kaskart bandau pamėgdžioti ir to žmogaus mėgstamą tapytoją. Kai baigiu darbą, paveikslo ilgai nelaikau pas save. Taigi gaunasi, kad kiekvienas mano kūrinys susikuria savo istoriją, savo gyvenimą.
O kaip atradai fotografiją?
Man tai pasirodė įdomu, taigi tiesiog nusipirkau fotoaparatą ir pradėjau. Prisijungęs prie socialinio tinklo Instragram pasakiau sau, kad pabandysiu dalintis savo nuotraukomis ten, bet sau neturėjau jokių pretenzijų. Išbandžiau ir juostinius fotoaparatus, bet ilgainiui supratau, kad neužtenka laiko ugdyti profesionalumui ir turiu pasirinkti, kuriam meno žanrui skirti savo laiką. Fotografijoje praktikavau stilių, kai pasirenkama viena spalva. Galbūt todėl mane vis tik labiau patraukė tapyba. Joje atsiskleidžianti spalvų teorija savyje turi didelę magiją ir galią.
Ironiška, tačiau labiausiai mėgstu tapyti žmones, tačiau juos fotografuoti man neįdomu. Dažniausiai fotoaparatu fiksuoju gamtą, kultūrinius artefaktus, simbolius, keistenybes.
Esi sukūręs ir kelis filmus, apie ką jie?
Taip, labai norėjau pažinti kino meną ir pats kažką sukurti, todėl prisijungiau prie VDU Medijų laboratorijos iniciatyvos ir su kūrybine grupe sukūrėme du filmus.
Pirmasis yra dokumentinis. Jis buvo kuriamas Vasario 16-osios šimtmečio paminėjimui. Norėjome atskleisti, kad kiekvienas žmogus įprasmina Lietuvos sąvoką savaip, todėl kalbinome kiek įmanoma skirtingesnius žmones. Taip gimė filmas „Karalių pasaka“ apie skirtingas Lietuvas per skirtingas žmonių patirtis. Buvau atsidavęs filmo kūrimo procesui ir man buvo tikrai įdomu.
Antrą filmą kūrėme su ta pačia komanda, tik šįkart jis buvo vaidybinis. Dalyvavome filmų kūrimo festivalyje „Odisėja72“. Avantiūriškai sukūrėme trumpametražį filmą „Paleidžiant ją“ apie brolio ir sesers santykį, sesers praradimą ir nerimą.
Ką tau duoda kūryba?
Skambės banaliai, bet esu pagavus grožiui: man įdomu kitiems perteikti grožį, kurį matau pats. Pasak filosofo Emanuelio Levino, dosnumas yra sąlyga objektų atsiradimui – reikia sugebėti atsisakyti to, kas priklauso tau. Taigi, pavyzdžiui, kai aš tapau, paveikslas lyg ir priklauso man, bet sugebėjimas jį atiduoti kitam yra kaip dosnumo ir žmogiškumo įrodymas.
Turi klausos sutrikimą. Ar dėl to kada teko apriboti save, atsisakyti kokių nors veiklų?
Sunku pasakyti, nes neturiu su kuo palyginti. Kai žmogus turi kažką ir tai praranda, jis gali atsakyti į tokį klausimą. Aš su tuo gyvenu nuo vaikystės ir ne visada galiu nubrėžti tas ribas, ką aš turėčiau galėti, bet negaliu.
Aišku, būna tokių specifinių situacijų, kai mano klausos aparatas nebeveikia ar baterija išsikrauna, todėl negirdžiu, ką kalba mano pašnekovas. Tada tiesiog sutinku, su tuo, ką jis sako, ir viliuosi, kad tai nėra svarbu.
Būna ir tam tikrų momentų, kai sudėtinga dalyvauti visuomenėje. Tu nori, kad tave priimtų kaip lygiavertį visuomenės narį, tačiau atsiranda du radikalūs poliai: arba mes tave suvokiame kaip visiškai sveiką ir tu pats turi prisitaikyti prie aplinkybių, arba tu esi neįgalus ir neturi galimybės kažkur dalyvauti.
Problema taip pat yra tame, kad negalėjimas kažko padaryti yra nesuvokiamas. Visuomenėje egzistuoja įsitikinimas, jog žmogus išsipildęs yra tada, kai visur dalyvauja. Reikėtų kelti klausimą: galbūt ne visada verta dalyvauti visur? Ir šitoje vietoje neįgalumas padeda susidėlioti prioritetus. Turi pripažinti savo negalėjimą ir negalvoti, kad problema yra tavyje. Problema yra normatyvuose.
Ar yra koks nors dalykas, kurį seniai norėjai padaryti, tačiau nesiryžai?
Būtų paprastas atsakymas: padėkoti tėvams, kad išdrįso mane mylėti.
Keliauti nevaržomam negalios: Luko patirtis mainuose, Japonijoje
Norėdamas viską, ką matė japoniškoje animacijoje išvysti gyvai Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Rytų Azijos kalbų ir kultūrų studentas Lukas Beliūnas išvyko į dvišalius mainus Japonijoje „Kansai gaikokugo daigaku“ universitete. Vaikinas turi TAR sindromą, kuris pasireiškia trombocitų trūkumu kraujyje ir kaulų trūkumu galūnėse. Tačiau, Lukas teigia, kad reikia neabejoti ir bandyti išlipdyti savo troškimus nevaržomam negalios.
Kaip sugalvojai išvykti į mainus Japonijoje?
Nuo pat paauglystės žiūrėdavau japonišką animaciją, kuri mane motyvavo domėtis Japonija ir jos kultūra bei studijuoti Rytų Azijos kalbas ir kultūras. Galiausiai, norėjau viską, ką mačiau animacijoje, bei dalykus, kuriuos mokiausi universitete, pamatyti gyvai.
Ar nekilo baimių prieš kelionę?
Baimių buvo daug. Pirmiausia, bijojau skristi lėktuvu, nes niekada gyvenime nesu to daręs. Tai pat, buvo baisu palikti artimus žmones, nes Japonijoje neturėjau nei vieno pažįstamo.
Kas padėjo jas įveikti?
Gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, aš labai bijau viešai kalbėti, bet studijuojant turėjau daug atsiskaitymų, kur reikėdavo prieš auditoriją daryti pristatymus. Tai mane išmokė, kad baimė tėra jausmas. Tai, kad kažko bijau nereiškia, kad turiu būti paralyžiuotas savo baimės ir nustoti funkcionuoti. Ir tai mane išmokė veikti net ir jaučiant baime.
Kas labiausiai įsiminė arba nustebino mainuose?
Turbūt beveik viskas! Architektūra ten visai kitokia: daug senų tiek budistų, tiek šinto (tradicinė japonų religija) šventyklų. Vis dėlto, turbūt labiausiai nustebino maistas. Daugelis, pagalvoję apie Japonijos virtuvę, įsivaizduoja sušius ar kitokius žuvies patiekalus. Aš irgi taip maniau, bet ten buvo gausu ir vištienos, ir kiaulienos, ir jautienos patiekalų. Ir maistas buvo labai skanus! Ši patirtis taip pat sugriovė stereotipus apie pačius japonus: galvojau, kad jie drovūs ir tylūs žmonės, tačiau pasirodo, kad yra visai kitaip.
Vis dėlto, šalį pamačiau ne tik iš gerosios pusės. Manau, kad man pavyko išvengti vadinamosios honeymoon fazės ir pamatyti Japoniją kokia ji yra iš tiesų: mažai vietos, visur pilna nereikalingos biurokratijos ir pan.
Ar universitetas ir jo aplinka buvo pritaikyti pagal tavo poreikius?
Kadangi visą man reikalingą įrangą turiu pats, pildydamas dokumentus nepažymėjau, kad turiu konkrečių pageidavimų, kuriais universitetas turėtų pasirūpinti. Dėl to nebuvo nei specialaus pritaikymo, nei žmogaus, kuris konkrečiai man padėtų. Tačiau kiekviename bendrabučio aukšte buvo po studentą japoną, kuris pasirūpindavo visomis studentų problemomis. Pasidomėjus man papasakojo, kad yra ir specialių kambarių, pritaikytų cerebriniu paralyžiumi sergantiems ar panašią negalią turintiems studentams.
Ką tau davė ši patirtis?
Ši patirtis išpildė mano ilgai turėtą svajonę, leido praplėsti pažiūras ir į daug dalykų gyvenime pažiūrėti kitaip.
Ką patartum studentams, kurie taip pat galvoja apie mainus?
Jeigu kyla abejonių, patarčiau neabejoti ir bandyti išpildyti savo troškimus – keliauti nevaržomam negalios, nes tai gali būti vienintelis toks įvykis tavo gyvenime. Žinoma, labai svarbu pasitarti tiek su savo, tiek su priimančiu universitetu ir sužinoti, kokios yra pritaikymo galimybės, ar yra žmogus, kuris galės padėti. Svarbiausia, įvertinti patį save iš šalies: ar aš tikrai sugebėsiu? Ką daryčiau tokiu atveju, jei negaučiau pagalbos? Nors iš tiesų, kiek man teko susidurti, žmonės yra labai paslaugūs ir dažniausiai linkę padėti.
Fiziniai apribojimai nesutrukdė Gintarei atrasti savanorystės džiaugsmą: „Išmokau daryti tai, kuo tikiu!“
Ar savanorystė gali pakeisti pasaulį? Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos ir antropologijos ketvirtakursė Gintarė Bieliauskaitė tiki, kad tikrai taip! Mergina gimė su trapių kaulų sindromu, todėl ne kartą dėl fizinių apribojimų negalėjo įgyvendinti savo planų. Tačiau tai jos nesustabdė nuo aktyvios savanorystės, nes, kaip teigia pati Gintarė, kiekvieną kartą susidūrus su kliūtimis, atsiranda naujos galimybės.
Kada ir kodėl pradėjai savanoriauti?
Baigusi gimnaziją dėl sveikatos problemų turėjau pasiimti laisvus metus, tačiau norėjau juos praleisti turiningai. Kadangi labai myliu gyvūnus, tačiau tuo metu, dar gyvendama Šilutėje, neturėjau kaip savanoriauti tiesiogiai gyvūnų prieglaudoje. Pasisiūliau VšĮ „Penkta koja“ padėti per atstumą, kuriant ir platinant skelbimus apie beglobius gyvūnėlius, kurie ieško namų.
Po to, 2017 metais išvykus gyventi į Kauną atsivėrė daug naujų galimybių. Kadangi pirmame semestre buvau labai nedrąsi (gyvenimas toli nuo namų, viskas nauja), aktyviai įsijungiau į organizuojamas veiklas tik pavasarį. Pirma, prisijungiau prie studentų organizacijos ESN VMU, tada metus buvau užsienio studentų mentore.
Pernai sužinojau apie Lietuvoje kasmet organizuojamą renginį „VegfestLT“. Domėjimasis augaline mityba, sveiku gyvenimo būdu ir meilė gyvūnams mane paskatino prisijungti ir prie šio festivalio organizavimo. Vėliau sekė savanorystė dar tik antrus metus organizuojamame „Zero Waste“ festivalyje.
Taip pat, keletą kartų su grupe studentų važiavome į Vilijampolės socialinės globos namus, kur su vaikais žaidėme ir bendravome.
Ką tau duoda savanorystė? Ko išmoko?
Savanorystė duoda labai daug. Net sunku būtų tai nupasakoti keliais sakiniais. Visų pirma, tai neįkainojama patirtis, kuri praturtina ne tik CV, bet ir praplečia akiratį, padeda labiau pažinti save ir kitus. Savanorystė man neatsiejama gyvenimo dalis. Ji įprasmina ir suteikia kasdienybei naujų spalvų. Ko išmoko? Tolerancijos, empatijos, drąsos, pasitikėjimo savimi, darbo komandoje, kūrybiškumo…
Ar negalia tave kada nors stabdė nuo užsiėmimo kokiomis nors veiklomis, kėlė baimių?
Tikrai taip. Ne kartą dėl fizinių apribojimų negalėjau įgyventi savo planų. Tačiau kas kart susidūrus su kliūtimis atsirasdavo ir naujų galimybių, kurios dažnai būdavo net geresnės! Baimių visada buvo ir jos vis dar pasitaiko, bet išmokau jų nepaisydama toliau eiti pirmyn ir daryti tai, kuo tikiu. Sunkumai tik užgrūdina ir ugdo ištvermę, todėl juos matau, kaip vertingas pamokas, o ne bausmę. Kalbant apie baimes, tai visos jos susijusios ne tiek su fizine negalia, kiek su pasitikėjimo savimi stoka. O norint jų atsikratyti reikia nuolat su savimi dirbti. Tą ir darau.
Kaip manai, ar savanorystė keičia pasaulį?
Taip! Savanorystė tikrai daro pasaulį geresniu. Man labai patinka viena citata, manau, kad ji puikiai paaiškina savanorystės svarbą: ,,Savanoriams nemokama ne todėl, kad jie beverčiai, o todėl, kad jie neįkainojami.“
Ko palinkėtum tiems, kurie dar neatrado savanorystės?
Norėčiau kiekvienam palinkėti atrasti tą savanorystės teikiamą džiaugsmą ir pilnatvę. O tiems, kas dar nežinote srities, kurioje norėtumėte realizuoti save, galiu pasakyti, kad norint padėti kitiems tikrai nebūtina priklausyti kokiai savanoriškai organizacijai! Progų daryti gerus darbus galima rasti kasdien, reikia tik jas pastebėti ir nebūti abejingam. Juk ,,Mums tikrai nebūtina daryti didžiulius darbus, galime daryti mažus, bet su didele meile.“
Cerebriniu paralyžiumi serganti Augustė: „Erasmus+“ mainai man padėjo suprasti, kad galiu“
Augustė Paulauskytė – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Italistikos ir romanų kalbų studentė. Pavasarį keturis mėnesius ji praleido „Erasmus+“ mainuose Trento universitete, Italijoje. Augustė serga cerebriniu paralyžiumi, dėl kurio merginai judėti padeda vaikštynė arba vežimėlis. Dėl to kelionę teko apgalvoti kruopščiau, tačiau tai nesutrukdė patirti vieną įsimintiniausių nuotykių.
Kas tave motyvavo dalyvauti mainuose?
Didžioji paskata buvo noras patobulėti. Norėjau gerai išmokti italų kalbą ir po studijų tikrai gerai kalbėti. Visos stipriausios mano kurso studentės vyko į „Erasmus+“ mainus. Tai padaryti skatino ir dėstytojai, nes neįmanoma gerai išmokti kalbos, tiesiog studijuojant. Be to, VDU turime per mažai paskaitų ir akademinių valandų skirtų kalbos mokymuisi.
Kodėl pasirinkai būtent Trento universitetą?
Galvojau grynai apie strateginius dalykus. Reikėjo, kad tiek miestas, tiek universitetas būtų pritaikytas pagal mano poreikius. Aukštosios mokyklos paieškos užtruko netgi tris mėnesius, tačiau atlikau visus namų darbus. Išsiaiškinau, koks yra pritaikomumas universitete, mieste, viešajame transporte, kokias apgyvendinimo sąlygas gali man pasiūlyti. Domėjausi ir studijų kokybe. Norėjau į tokį universitetą, kur nebūtų nei per lengvą, nei per sunku.
Kaip atrodė tavo pasiruošimas mainams?
Truputį užtruko, kol susisiekiau su universitetu. Išsiunčiau jiems du laiškus, tačiau tik įsikišus VDU administracijai gavau atsakymą. Mano pasiruošimas neapsiribojo tik formaliais dalykais. Turiu tokį draugą, kuris manimi visada labai tiki. Jis išmokė mane naudotis viešuoju transportu. Iš tikrųjų, jei nebūčiau išmokusi važiuoti autobusu, nebūčiau ir išvažiavusi į mainus. Būtent tai man parodė, kad galiu, kur kas daugiau nei galvoju. Kartais reikia tiesiog išdrįsti pabandyti, tik taip suprasi, ką iš tikrųjų gali.
Ar turėjai kokių nors baimių?
Niekada negyvenau viena, negaminau maisto, nes visada šalia turėdavau žmogų, kuris man padėdavo. Pavyzdžiui, parduotuvėje Lietuvoje pati apsipirkusi buvau tik kelis kartus, todėl reikėjo daug drąsos įtikinti save, kad galėsiu gyventi savarankiškai. Ir turbūt, labiau nei aš pati bijojo mano sesė, todėl šeimai pranešiau tik tada, kai buvau visiškai pasiruošusi. Tiesiog pasakiau: „Aš išvažiuoju!“
Kuo buvimas ten skyrėsi nuo studijų VDU, gyvenimo Kaune?
Mano fakultetas buvo visiškai pritaikytas pagal mano poreikius. Gyvenau bute, kur durys atsidaro vieno mygtuko paspaudimu – tokio pritaikymo lygio dar nesu mačiusi! Universiteto administracija buvo visada pasiruošusi man padėti. Kai įtariau, kad galiu būti užsikrėtusi COVID-19, jie nuolat domėjosi, kaip mano sveikata, parašė numerį, kuriuo skambinti, bet aš juo nepasinaudojau. Čia taip pat gaunu man visa reikalingą pagalbą, fakultetai, kuriose mokausi, atitinka mano poreikius. Na, gal tik apgyvendinimo sąlygos Trente buvo geresnės.
Kalbant apie pačias studijas, Trento universitete ir VDU jos skiriasi. Pirma, krūvis didesnis, reikia papildomai skaityti knygas, kurios įeina į studijų dalyko programą, nes paskaitose aptariami tik esminiai dalykai ir galima pasidaryti gerą santrauką, o to egzaminui išlaikyti nepakanka. Antras skirtumas – egzaminai paprastai vykdavo žodžiu ir nulemdavo viską, nes kitų atsiskaitymų semestro metu nebuvo. Skirtumai nėra blogai – tiek studijos VDU, tiek Trento universitete turi savų privalumų ir trūkumų. Tiesa, mano nuomone, VDU krūvis kartais tikrai galėtų būti didesnis ir kalbų studijos egzaminai galėtų būti ne tik raštu, bet dažniau žodžiu, nes norėtųsi, kad kalbėjimo praktikai ir jos įgūdžių įvertinimui būtų skiriamas didesnis dėmesys. Kitą vertus, gera, kad VDU egzaminai nelemia tiek daug, nes kai egzaminas lemia viską tai irgi nėra šaunu, nes tai reiškia, kad viena ar kelios dienos nulemia visą tavo darbą semestro metu.
Koks buvo įsimintiniausias momentas studijuojant Italijoje?
Išvykus su „Erasmus+“ programa, pakeitus aplinką, susipažinus su įvairiais žmonėmis, neišvengiamai patiri daug naujų dalykų, nuotykių, sukuri prisiminimus, kurie vėliau kelią liūdesį sukeltą nostalgijos, priverčia nusišypsoti ir nusijuokti. Būtent dėl šios unikalų patirčių gausos ir sunku įvardyti vieną pačią įsimintiniausią akimirką, bet turėjau kelias, kurios man įsiminė labiausiai.
Viena iš jų buvo, kai iš tikrųjų Trente pasijutau kaip namie. Pažvelgiau į grindinį. Lijo lietus. Tai tikrai nebuvo pati geriausia diena pasivaikščiojimui. Bet visgi žmonės šnekučiavosi susibūrę po skėčiais, važiavo dviračiais. Miestas atrodė gyvas. Atsimenu, kaip mes ėjom su drauge ir netikėtai vienas dviračiu važiavęs vaikinas sustojo ir paslaugiu tonu paklausė: „Vuoi una mano?“. Lietuviškai tai reiškia: „Gal tau reikia pagalbos?“. Mums jos nelabai reikėjo, taigi atsisakėm. Bet mums abiems tai paliko šiltą jausmą širdy, pakėlė nuotaiką ir privertė dar labiau žavėtis italų paslaugumu ir draugiškumu. Kitas mėgstamiausias mano prisiminimas – kai mus, mane ir ESN studentę, pavėlavus į traukinį ir atvykus vėliau „Erasmus“ studentai pasitiko su ovacijomis ir šūksniais. Tai buvo turbūt vienas entuziastiškiausių sutikimų mano gyvenime.
Ką pasakytum studentui, kuris nori dalyvauti „Erasmus+“ mainuose, tačiau abejoja dėl savo negalios ar kitų priežasčių?
Pirma, jeigu gali, tikrai važiuok. Jeigu abejoji, tai savaime suprantama, bet manau, kad viskas įmanoma, viskas turi išeitį, tik reikia domėtis ir susirasti visą reikiamą informaciją. Gal tau tikrai reikia tokios patirties, kad taptum savarankiškesnis, kad suprastum, kad gali.