"Pavasario festivalį" prisiminus…
Mūsų Alma Mater – Vytauto Didžiojo universitete prieš kelias savaites įvyko didžiausias VDU Studentų atstovybės organizuojamas renginys – „Pavasario festivalis“. Visas universitetas šurmuliavo dvi dienas. Veiklos rasti galėjo visi: vieni lankėsi garsių žmonių paskaitose, kiti dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, treti ėjo į socialines akcijas. Taip pat žmonės turėjo galimybę pasimokyti šokti salsą, pažaisti krepšinį ar kvidičą, apsilankyti chill zonoje ar pasiklausyti gero koncerto Vienybės aikštėje. Todėl ir kilo mintis pakalbinti pagrindinę VDU „Pavasario festivalio” organizatorę bei Vytauto Didžiojo studentų atstovybės viceprezidentę Lina Paulauskaitę. Įdomu buvo sužinoti „Pavasario festivalio“ atsiradimo istoriją, organizacinius reikalus bei ateities planus.
Kiek žinau, VDU „Pavasario festivalis“ organizuojamas jau 13 metų. Ar gali papasakoti kaip gimė festivalio idėja? Koks jis buvo iš pradžių?
Taip, šiais metais vykęs „Pavasario festivalis 2014“ buvo tryliktasis mūsų atstovybės organizuojamas festivalis. Jo idėja gimė 2001 m. tuomečiam Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybės prezidentui Tadui Martusevičiui bei jo komandai. Festivalis gimė iš keleto Studentų atstovybės renginių, kurie vykdavo balandžio-gegužės mėnesiais, tačiau, mano žiniomis, ta kibirkštis, lėmusi festivalio gimimą, buvo unikalus organizuotas renginys „Metalo rūmai leidžiasi“, kuris vykdavo gegužės pradžioje, minint Gamtos mokslų fakulteto gimtadienį. Jo metu nuo Gamtos ir Informatikos mokslų, kitaip vadinamo Vileikos, fakulteto, link centrinių VDU rūmų pajudėdavo senų „zaporožiečių“ ir „ladų“ kolona, simbolizuodavusi esančio tolimiausio VDU ir miesto centre įsikūrusių fakultetų susijungimą. Susitikę Vienybės aikštėje VDU studentai pradėdavo tikrą fiestą – tai simbolizuodavo mūsų studentijos vienybę.
Ar smarkiai pasikeitė festivalis per trylika metų?
Festivalis iš tiesų labai pasikeitė. Visų pirma jis išsiplėtė iš vieno renginio į 2-3 dienų nesibaigiančių renginių maratoną. Taip pat stipriai pasikeitė jų pobūdis ir tinklelis. Festivalis tapo socialiai atsakingu, nes daugiau nei trečdalis dabartinio festivalio veiklų yra įvairios socialiai atsakingos akcijos, tokios kaip kraujo donorystė, tolerancijos skatinimo renginiai ir panašiai. Taip pat per praėjusius dvejus metus veiklų tinklelį papildė ir sporto renginiai, tokie kaip gatvės krepšinio turnyras „PF 3×3“ arba vienintelės Lietuvoje „Kvidičo“ varžybos. Tačiau kad ir kiek naujų renginių ir pokyčių atsiranda, mūsų festivalis išlaiko studentiškiausio, akademiškiausio ir pavasariškiausio festivalio Kaune vardą bei sujungia ne tik mūsų universiteto studentus, bet ir visą Kauno miesto bendruomenę, o šis tikslas nesikeitė per visus trylika metų.
Asmeniškai tu prisidėjai prie keturių „Pavasario festivalių“ organizavimo. Pastaruosius dvejus metus buvai pagrindinė organizatorė ir koordinatorė. Ar prisimeni pirmąjį savo susidūrimą su festivaliu, kokius įspūdžius jis tau paliko tada? Ir kaip pasikeitė festivalis, kai tu pradėjai jį koordinuoti?
Su „Pavasario festivaliu“ susidūriau 2011 m. pavasarį, kai būdama Studentų atstovybės „fukse“ prisidėjau prie organizacinės grupės. Tais metais dirbau nežymius, tačiau svarbius darbus, pavyzdžiui, padėjau ruošiant erdves renginiams, pasitinkant atlikėjus ir panašiai. Tais metais man viskas buvo labai įdomu, norėjau pasisemti kuo daugiau patirties, pamatyti ir susipažinti su kuo daugiau žmonių. Juolab, kad pirmą kartą iš taip arti galėjau matyti „G&G sindikatą“ ar kitus, anksčiau tik per televizijos ekraną matytus, veidus. Tai buvo renginys, kuris įtraukė į atstovybės veiklą.
Susiklosčius palankioms aplinkybėms pastaruosius du festivalius buvau pagrindine jo organizatore. Per šiuos dvejus metus jis pasikeitė labai stipriai ir, mano manymu, suformavo savo veidą. Pirmasis mano prioritetas buvo tas, kad socialinės akcijos nebebūtų kažkas liūdno, nuobodaus, neįdomaus, kaip buvo iki tol. Mano komandos nariai gavo užduotį suorganizuoti naujas akcijas ir renginius, kurie būtų kitokie, nematyti tačiau aktualūs ir svarbūs. Ir tai buvo padaryta. Per šiuos dvejus metus pamatėme, kad jaunimui tokios akcijos yra įdomios ir jos sulaukė netikėtai daug dėmesio ir dalyvių. Taip pat pirmą kartą į festivalio programą buvo įtraukti sporto renginiai, atsirado atvira poilsio zona, o bene labiausiai džiaugiuosi tuo, kad sugebėjome sugrąžinti festivalį į pirminę jo vietą – Vienybės aikštę.
Ar per tiek metų tau neatsibodo „Pavasario festivalis”?
Kasmet to savęs klausiu ir būna dienų, kai negaliu net galvoti apie jį, organizavimą ar koordinavimą. Tačiau jam atėjus ir dar keletą mėnesių po to, kai esu vis dar kupina festivalyje matytų žmonių šypsenų, džiugesio, kai galiu džiaugtis tuo, ką padarėme, tada tikrai suprantu, kad „Pavasario festivalis“ negali atsibosti. Jis kasmet kitoks, jis jaunas, o svarbiausia toks, kokio nori studentai ir aš.
Kuo šis renginys žavi tave?
Mane jis žavi savo energija, pavasarišku oru, studentišku užsidegimu, tuo, kad jame kiekvienas gali rasti sau įdomią veiklą. Jis žavus tuo, kad jį kuria 18-22 metų išprotėję jaunuoliai, kupini naujų idėjų ir siekiantys jas įgyvendinti.
Koks yra pagrndinis „Pavasario festivalio“ tikslas? Galbūt jis neša kažkokią žinią, kokia ji?
Pagrindinis mūsų tikslas yra suvienyti Vytauto Didžiojo universiteto studentus bei Kauno miesto bendruomenę ir skleisti žinią bei diskutuoti socialiai atsakingomis temomis. Kasmet festivalis turi pagrindinę temą, kurią analizuoja paskaitų, diskusijų ir socialinių akcijų metu. Pavyzdžiui, praėjusiais metais festivalio tema buvo „Jaunimo pilietinis atsakingumas“, o šiais metais diskutuota šia: „Kodėl jaunimas neturėtų emigruoti?”
Šis „Pavasario festivalis“ buvo ypač turtingas sportiniais renginiais, nutarėte priversti jaunimą daugiau judėti?
Iš tiesų gavome nemažai pasiūlymų ir pastebėjimų iš studentų, kad mūsų festivalyje yra visko, bet ne sporto. Todėl praėjusiais metais pasiūlėme studentams krepšinio turnyrą, kuris susilaukė labai daug dėmesio ir teigiamų atsiliepimų. Dėl to buvo nuspręsta plėsti sportinių renginių tinklelį. Esame numatę dar keletą naujų renginių jau kitų metų festivaliui.
Kaip jūsų programoje atsirado tokie netradiciniai renginiai, kaip Kvidičo turnyras?
Iš tiesų ši idėja gimė keletui organizacinės komandos narių, kurie yra užkietėję Hario Poterio knygų ir filmų gerbėjai. Vieno iš susirinkimų metu jie pasiūlė šią idėją, kad galėtume suorganizuoti pirmąjį šio žaidimo turnyrą Lietuvoje. Prisipažinsiu, buvau labai skeptiška šiuo klausimu, tačiau jie sugebėjo mane įtikinti, kad tai pavyks. Ir pavyko. Didžiuojuosi jais ir pačiu renginiu. Manau tai taps vienu laukiamiausiu viso festivalio renginių.
Daugiausiai žmonių vis tik dažniausiai susirenka į uždarymo koncertą Vienybės aikštėje. Ar tai ir yra pagrindinis festivalio renginys?
Tai nėra svarbiausias mūsų renginys, tačiau jis yra didžiausias ir sulaukiantis daugiausia visuomenės dėmesio. Žmonės visuomet džiaugiasi galėdami gryname ore pasidžiaugti puikiu, garsių Lietuvos grupių koncertu ir mes džiaugiamės galėdami tokią galimybę suteikti. Tačiau kaip jau minėjau, tai nėra mūsų pagrindinis renginys, nes mes daugiausia dėmesio skiriame socialinės akcijoms, sporto renginiams, paskaitoms.
Kuo festivalis dar gali nustebinti ateityje?
Mes jau dabar kuriame kitų metų festivalio gaires, dalinamės idėjomis. Galiu garantuoti, kad kitais metais jis grįš dar didesnis, dar garsesnis, ryškesnis, su dar daugiau įvairių renginių ir garsių vardų.
Erika Gudliauskaitė